Kupiškio etnografijos muziejus visus kviečia į Muziejų naktį, kur bus pristatyta menininkės Arūnės Tornau instaliacija „Mirusios knygos“ ir jos tapybos darbų paroda.
Per instaliaciją menininkė kalba apie kultūrinę atmintį, praėjusį laiką, vertybių paieškas ir jų netektis. Autorė pateikia savo meninę interpretaciją, kaip išsaugoti, įprasminti nykstančias kultūrines vertybes, pasirinkdama knygą, kaip instrumentą.
A. Tornau idėja meninėmis priemonėmis įprasminti knygos „mirtį“ kilo pastebėjus, kad knygos reikšmė mažėja, kinta jos funkcijos, ypač tarp paauglių ir jaunimo.
Šią menininkės instaliaciją lankytojai išvys šį savaitgalį, gegužės 17 d. 16 val.
G. Saas nuotrauka
„Žmonės nebeskaito knygų, literatūra neformuoja pasaulėžiūros. Tenka stebėti knygų nuvertėjimo, lėtos jų mirties ženklus. Dažnai prie šiukšlių konteinerio randu išmestas knygas. Kartais jos paliekamos knygyne nereikalingų leidinių lentynoje ar knygų inkilėlyje.
Man tai atrodo neteisinga, net šventvagiška. Istorijos bėgyje buvo laikotarpiai, kai knygos naikintos, kaip priešiškos ideologijos židiniai. Ir atvirkščiai – represinėmis sąlygomis draudžiamos knygos vaidino svarbų vaidmenį formuojant žmonių pasaulėžiūrą. Knyga galėjo nulemti žmogaus likimą, skatino mąstyti.
Instaliacijai naudoju senas, nebeskaitomas, išmestas knygas, kurių žmonės nebenori nei skaityti, nei turėti. Daugiausia tai žodynai, enciklopedijos, sovietiniais metais išleisti grožinės literatūros kūriniai, knygos rusų kalba, techninė literatūra. Šias knygas įvelku į švarų baltą audinį, supakuoju, užsiuvu, tarsi mumifikuoju ir „palaidoju“.
Visos knygos tampa vienodos, skiriasi tik savo storiu, dydžiu, svoriu. Jos turi vieną bendrą bruožą – nebegali būti naudojamos pagal tiesioginę paskirtį, t. y. skaitomos, vartomos.
Joms suteikiu naują vizualinę išraišką, kartu ir naują turinį. Nežinau (ir žiūrovas nežino), kas yra viduje, knygos turinys lieka paslaptyje. Atsiranda intriga, nes neaišku, kas užsiūta, genialus romanas, techninė instrukcija ar baudžiamasis kodeksas.
Apsiuvimas sukuria atsisveikinimo su mirusiaisiais tradicijos paralelę – kai kurioms tautoms būdingą mirusiųjų įsiuvimą, įvyniojimą į drobulę, pagarbų palydėjimą į nebūtį. Instaliacija įprasmina gimimo ir mirties ciklą, kultūrinę atmintį“, – teigia A. Tornau.
Atsisveikinimo temai antrins ir juodu pigmentu dengti tapybos darbai, primenantys gaisravietę ar ritualinio deginimo vietą.
Paroda veiks iki birželio 21 d.
Kupiškio etnografijos muziejaus inf.
