IŠ ANŪKĖS SIGITOS PRISIMINIMŲ

„Kūrybiškumo genas“

Mielai apie savo mamą Danutę Eidukaitę, močiutę Elzę ir kitus giminaičius sutiko papasakoti kaunietė Sigita Grašienė (Eidukaitė). Moteris yra Kupiškio etnografijos muziejui perdavusi penkis močiutės nuotraukų albumus, įvairių dokumentų iš Eidukų šeimos archyvo.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kokie Jūsų prisiminimai apie močiutę Elzę Eidukienę. Ką ji pasakodavo apie senelį Vincą Eiduką?

Mano Močiutė Elzė Eidukienė gimė 1901 m. spalio 21 dieną Pakalniškiuose, Šeduvos valsčiuje, valstiečių šeimoje. Buvo trečias vaikas iš septynių.
Prosenelė Veronika Plungienė buvo darbšti, mažakalbė, protingai tvarkė ūkį ir gražiai audė.

Prosenelis Jurgis Plungė buvo šviesus, nagingas ir išmintingas. Mokėjo skaityti ir rašyti. Caro laikais pas juos apsistodavo knygnešys Bielinis.

Du vyresni Močiutės broliai Kazimieras ir Aleksandras labai norėjo mokytis. Močiutė taip pat. Brolis Kazimieras tapo mokytoju. Brolis Aleksandras vėliau buvo mokyklos inspektoriumi.

Kai tėvai dvi jaunesnes dukras išsiuntė į Šeduvos mokyklą, Močiutė išsiprašė važiuoti kartu, kad galėtų joms ruošti valgį ir padėti mokytis.
Paskiau ir pati baigė Šeduvos mokyklą ir įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Mokydamasi labai pamėgo piešimą ir tapybą.

Tapė ir jauniausias Močiutės brolis Stanislovas.

Baigusi seminariją buvo paskirta mokytojauti į Kupiškio gimnaziją.

Mokytojų seminarijos draugės Švagždytės išvažiavo tęsti dailės studijų į Paryžių, kvietė ir Močiutę, bet ji pamilo mokyklos direktorių Vincą Eiduką, su juo 1928 m. liepos 24 dieną sukūrė šeimą, 1929 m. liepos 12 dieną susilaukė dukros Danutės, 1933 m. liepos 1 d. – sūnaus Vidmanto.

Močiutė labai gražiai siuvinėjo, nėrė vąšeliu. Piešimas ir tapyba kuriam laikui buvo pamiršti, nes 1936 m. balandžio 1 dieną mirė Vincas Eidukas ir Močiutės pečius užgulė namų rūpesčiai. Po to karas, pokaris.

Prie piešimo ir tapybos Močiutė grįžo apie 1974 metus Vilniuje, kai daugiau laiko leido sūnaus Vidmanto, baigusio kino operatoriaus studijas Maskvoje, marčios operos solistės Birutės Almonaitytės, baigusios konservatoriją Maskvoje, ir anūkės Dovilės, kuri vėliau tapo architekte, šeimoje. Tuo metu Močiutė lankė Rimo Bičiūno meno studiją Profsąjungos rūmuose.

Iš to laikotarpio yra nemažai piešinių, kuriuose ji vaizdavo lietuviškus lauko darbus, amatus.

1975 metais jos piešiniai eksponuoti Vilniaus parodų rūmuose vykusioje tautodailininkų parodoje ir buvo apdovanoti.

Jūsų mama Danutė Eidukaitė buvo žinoma menininkė keramikė. Jos darbų yra Kupiškio kultūros centre, Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Kas paskatino ją pasukti meno keliu? Kokią mamą Jūs atsimenate? Ar teko iš arti matyti kūrybos procesą, kaip gimsta mamos darbai?

Mano Mama Danutė Eidukaitė augo apsupta pedagogų. Tėtukas, Mamutė, du vyresni Mamutės broliai ir jų žmonos, Tėtuko brolis Jonas buvo mokytojai. Namuose Kupiškyje ir jos Senelių namuose Pakalniškiuose netrūko knygų, kurios labai traukė Danutę. Buvo ne tik grožinės literatūros, bet ir meno albumų.

Susižavėjusi daile, Danutė 1947 metais įstojo į Dailės institutą, kuris tada buvo Kaune, Pelėdų kalne, į keramikos specialybę. Institutas 1951 metais perkeltas į Vilnių, kur 1953 metais Danutė baigė studijas. Gavo paskyrimą į Kauną, į Stepo Žuko dailės technikumą, įsikūrusį tame pačiame pastate, kuriame ir pradėjo studijas.

Po to dirbo Kauno dailės kombinate vyr. dailininke. Vėliau iki mirties (1995 m. vasario 23 d.) dirbo dailininke keramike. Nors visą gyvenimą buvo silpnos sveikatos, sukūrė daug didelių keramikos pano įvairiuose interjeruose. Man labiausiai įsiminę Kauno 28 mokykloje dar esantis pano „Jaunystė“, Panevėžio mokykloje pano „Sportas“, Palangos „Lino“ komplekse buvęs pano „Undinėlės“, Druskininkų Vilniaus sanatorijos valgykloje buvęs pano „Raigardas“, Jurbarko pašte buvęs pano „Iš pašto istorijos“ ir Kauno politechnikume buvęs didžiulis 30 kv. m pano „Sparnai“.

Mama buvo labai apsiskaičiusi, domėjosi lietuvių kilmės istorija, geografija, mokėjo keletą kalbų, skaitydavo spaudą ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, lenkiškai, vokiškai, angliškai.

Kokie mamos kūriniai Jums paliko didžiausią įspūdį?

Labai įdomios ir savitos jos kurtos dekoratyvinės lėkštės. Kai 1979 metais buvo minimas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus, Mama daug laiko praleido universiteto bibliotekoje, rinkdama medžiagą lėkščių piešiniams, vaizduojantiems universiteto istoriją.

Danutės Eidukaitės lėkštė, sukurta mamos 70-mečio proga. Pavaizduota E. Eidukienė, ant kelių – Sigita.

Kokie buvo Jūsų mamos santykiai su broliu Vidmantu, kino operatoriumi? Ar juos siejo kūrybinė bendrystė?

Kai Mamos brolis Vidmantas studijavo Maskvoje, Mama jį ne kartą lankė. Kartais jam reikėdavo meninio Mamos patarimo dėl studijų, kartais tiesiog kartu lankydavo naujas parodas, aptardavo naujas knygas, nes abu mėgo skaityti.

Ko jaučiate pasimokiusi, ką perėmusi iš močiutės Elzės Eidukienės? Gal prisimenate jos pamokymus, patarimus?

Kai Močiutė mirė 1978 m. kovo 16 dieną, man buvo 11 metų.

Labai jos ilgėjausi, nes buvau prisirišusi ir ją labai mylėjau. Didžiąją dalį laiko ji gyveno Kaune su mano Mama ir manimi.

Močiutė buvo švelni ir rūpestinga, bet kartais ir griežčiau subardavo, duodavo pastabų.

Jos buvo labai gražus braižas, norėjo, kad ir aš taip rašyčiau, bet man taip nepavykdavo.

Viską, ką darydavo, darydavo labai kruopščiai. Mėgdavo užrašyti išgirstus posakius ar patarles. Dažnai dainuodavo liaudies dainas. Daug pasakodavo apie savo vaikystę, kokius darbus reikėjo dirbti ir kokius žaidimus žaisdavo su sesėmis ir broliais.

Močiutė rūpinosi, kad būčiau mandagi, iš karto klausyčiau paliepimų, susitvarkyčiau savo daiktus, juos saugočiau. Mokėčiau taupyti ir neišlaidauti. Padėčiau Mamai.

Ką žinote apie senelį Vincą Eiduką?

Apie Senelį daugiau žinau iš Mamos pasakojimų. Jis daug laiko leido su dukra, kai gimė sūnus Vidmantas, ir Močiutė turėjo daugiau laiko skirti jam.
Senelis su mano Mama eidavo pasivaikščioti į mišką, pažindindavo ją su gamta. Pasakojo istorijas iš savo vaikystės, studijų Veiverių seminarijoje.

Buvo nuvedęs pažiūrėti cirko, atvažiavusio į Kupiškį, gyvūnų dar prieš pasirodymą. Jiedu pasiėmė griežtį, morkų. Griežčiu norėjo pavaišinti dramblį, bet griežtis buvo per didelis ir dramblys su straubliu negalėjo apimti. Tada dramblys lėtai pakėlė koją, griežtį atsargiai ja suspaudė ir mažus gabaliukus iš lėto su straubliu susidėjo į burną.

Mano Mama buvo 6 metų, kai neteko Tėtuko. Jai visą gyvenimą jo labai trūko.

Pasakojama, kad Senelis buvo labai taupus ir praktiškas. Prieš vestuves sudarė savo rūbų, daiktų, indų sąrašą, kurį perrašydavo, papildydavo ar išbraukdavo kasmet. Detaliai žymėjosi pajamas ir išlaidas.

Visada susirašydavo darbų planą. Mokyklai ir namams.

Pagrindiniai jo pamokymai, kuriuos iš savo Mamos išgirdau ir įsidėmėjau, yra tokie: „Pirk tik tai, be ko negali apsieiti“, „Kas kardu kovoja, nuo kardo ir žūsta“, „Padaręs žmogui gerą, paklausk, kokiu blogiu atsilygins“, „Visada užstok silpnesnį“.

Tikriausiai augti meniškoje aplinkoje Jums buvo įdomu. Ar matėte, kaip kurdavo mama?

Augau tarp Mamos draugių ir kolegių, kurių pokalbių temos būdavo parodų, lankytų koncertų, skaitytų knygų aptarimai.
Visada būdavo įdomu atostogauti dailininkų kūrybos namuose Gurzufe (Kryme) ir Palangoje, kur suvažiuodavo įvairių specialybių dailininkai iš skirtingų buvusios Tarybų Sąjungos kampelių.

Su Mama dažnai važiuodavome į Vilnių lankyti parodų Dailės parodų rūmuose.

Mes su Mama ir Močiute gyvenome Kaune, trijų kambarių bute, kur vienas kambarys buvo Mamos darbo kambarys. Čia buvo didžiulis rašomasis stalas ir kitas stalas, skirtas projektams kurti. Kai Mama gaudavo užsakymą dideliam pano sukurti, ant vienos sienos būdavo prikalami popieriaus lapai per visą sieną nuo lubų iki grindų. Atsimenu, kad vaikystėje labai rūpėjo ant jų piešti, tai man prikaldavo atskirą lapą. Būdavo smagu!

Vėliau tuos pano iš molio lipdydavo dirbtuvėje Dailės kombinato Keramikos ceche.

Po to Mamai buvo paskirta dirbtuvė netoli namų, tai ir piešimas ant popieriaus, ir molio darbai vyko ten, tik degimo krosnys buvo Dailės kombinate.
Dirbtuvėje ir aš kartais Mamai padėdavau. Man buvo smalsu.

1983 metais Kauno „Jiesios“ gamykloje vyko simpoziumas, kur Mama norėjo išbandyti kaulų porcelianą, ir mane pasiėmė į talką. Man labai patiko baltas porcelianas, tvarka, švara, balti chalatai, grafiškas dekoravimo būdas ant gaminių.

Ar tai turėjo įtakos Jums, renkantis studijas? Papasakokite plačiau apie save ir savo šeimą.

Taip, nes 1984 metais įstojau į Dailės instituto Pramoninės dailės fakulteto Kaune porceliano specialybę. 1990 metais baigiau studijas.

Studijuodama pradėjau dirbti kartu su Mama Keramikos ceche dailininke, o baigusi studijas, pasikeitus situacijai, ir likau keramikoje.

Kupiškyje, Kraštotyros muziejuje, su Mama 1988 metais buvome surengusios savo darbų parodą.

Keramikoje dailininke dirbau iki 1996 metų, po to perėjau į administraciją ir dirbau iki įmonės bankroto 2003 metais.

Nuo 2004 metų iki dabar dirbu visiškai kitoje sferoje – UAB „Allianz Lietuva“ (gyvybės draudimo paslaugos).

Gyvename dviese su vyru. Vaikų neturime.

Ar svarbu žmogui žinoti savo šaknis, savo giminės istoriją?

Labai svarbu žinoti savo šeimos istoriją. Džiaugiuosi, kad ji įdomi ne tik mums. Apsidžiaugiau, kai 2012 metais Vidmantas Jankauskas pasisiūlė parašyti knygą apie Senelį Vincą Eiduką. 2013 metais Kupiškio viešojoje bibliotekoje vyko knygos sutiktuvės.

Mėgau vartyti šeimos albumus su nuotraukomis iš tarpukario laikotarpio. Tikiu, kad jie bus įdomūs ir kitiems, todėl atidaviau Kupiškio etnografijos muziejui.
Didžiuojuosi, kad gimiau tokioje šeimoje, iš kurios gavau tvirtus vertybinius gyvenimo pamatus.

Ar dažnai apsilankote Kupiškyje? Ar šiam kraštui jaučiate sentimentų?

Myliu Kupiškį, lankome jį du kartus per metus: pavasarį ir rudenį. Apeiname artimųjų kapus: Senelių, Jankevičių „Angelo“ statulą, mielosios Mokytojos Felicijos Jakutytės, kuri buvo Senelio mokinė, visą gyvenimą jį atsiminė ir mums papasakojo atsiminimus, padėjo prižiūrėti Senelių kapą.

Taip pat lankome Eidukų šeimos šeimininkės Juzės Čereškaitės ir jos sesers Emiliūtės kapą. Pasivaikštome po miestą, aplankome salos parką.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur