JONAS PRAPIESTIS TIKISI, KAD ATEITIES PERSPEKTYVOS BUS GEROS

Prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ištakų prieš 35 metus stovėjo ir kraštietis Jonas PRAPIESTIS – teisininkas, teisėtyrininkas, teisės pedagogas, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo signataras, buvęs teisingumo ministras ir buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas.

Kovo 11-osios šventės išvakarėse gerbiamas signataras prisiminė svarbų Lietuvos valstybės laikotarpį, nuveiktus darbus, išsakė savo nuomonę apie teisinės sistemos Lietuvoje pokyčius, ką dar reikėtų tobulinti, kokie išbandymai gali laukti Lietuvos šiais neramiais laikais.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kokia įsimintiniausia Kovo 11-osios posėdžio akimirka? Kaip tada jautėtės, ar buvo baimės?

Įsimintiniausiomis (neramiausiomis ir džiaugsmingiausiomis) akimirkomis buvo laikas, kai Aukščiausiosios Tarybos salėje pagaliau perskaitė ir mano pavardę, paskelbė, kad balsavau – už. Nors lyg nebuvo pagrindo nerimauti, bet visgi persekiojo mintis, kad balsavimo biuletenis kur nors nepaklystų, kad kas nors piktybiškai nesumažintų balsavusių už Nepriklausomybės atkūrimą skaičiaus ir kt.

Džiaugsmingiausia akimirka, kai išgirdau bendrą deputatų, balsavusių už Nepriklausomybės atkūrimą, skaičių. Balsų buvo tiek, kad buvo aišku, kad niekas nei tą vėlų vakarą, nei vėliau, net ir po daug metų, neturės pagrindo abejoti Kovo 11-ąją priimto Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sprendimo tvirtumu, patikimumu.

Baimės tą vakarą nebuvo. Sovietinės valdžios jėgos struktūros (vidaus reikalų kariuomenė, desantininkų pajėgos, KGB ir kt.) Lietuvoje tebebuvo labai stiprios. Todėl buvau įsitikinęs, kad jei būtų buvę numatytos represijos, Aukščiausiosios Tarybos deputatai būtų buvę labai greitai „surinkti“ (geriausias atvejis) ir kur nors prieš tolimesnę kelionę Maskvos ar Sibiro link uždaryti.

Pavyzdžiui, Vilniuje buvusiame kariniame dalinyje „Šiaurės mietelyje“, dar prieš balsavimą Aukščiausiojoje Taryboje. Juk prieš Kovo 11-ąją visiems buvo aišku: Nepriklausomybė bus atkurta. Tauta buvo taip susivienijusi ir pakilusi į laisvę, kad Aukščiausiosios Tarybos deputatai tiesiog nebegalėjo kitaip elgtis.

Labiau neramu buvo visą 1991 metų sausio antrą savaitę (tuometinio specialiojo dalinio OMON išdavystė, „Jedinstvo“ (organizacijos, besistengusios įvykdyti perversmą Lietuvoje), SSSR kariuomenės suaktyvėjimas). Įtampa viršūnę pasiekė Sausio 13-ąją. Ypač šiurpu pasidarė tada, kai, lyg prieš kelionę Anapilin, kunigas Robertas Grigas Sausio 13-osios naktį pradėjo visą Aukščiausiosios Tarybos salę žegnoti ir laiminti.

Ne mažesnius išgyvenimus teko patirti ir 1991 metų rugpjūčio 19–21 dienomis pučo Maskvoje metu. Situacija buvo labai pavojinga. Ne tik dėl agresyvių, gerai organizuotų sovietinės armijos veiksmų.

Deja, tada išryškėjo prasidėjusio tautos susipriešinimo pasekmės: pučo naktimis žmonės nebeplūdo saugoti Aukščiausiosios Tarybos.

Ar pokyčiai Lietuvoje per 35 metus yra tokie, kokių tikėjotės, kokius įsivaizdavote? Kokie didžiausi laimėjimai, ką dar reikėtų tobulinti?

Plačiau skaitykite kovo 7 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF