2024/03/01

 

ETNOLOGĖ GRAŽINA KADŽYTĖ: KĄ BŪTINA PASAKYTI PRIE KŪČIŲ STALO

Metanojos Žilėnaitės nuotrauka iš redakcijos archyvo

Kūčių vakaras – bene seniausia išlikusi ir per šimtmečius nepakitusi lietuvių šventė, kai už stalo tvyro jauki šeimyniška šiluma, tradiciškai ragaujama visų 12 patiekalų, o vėliau spėliojama, kokie bus ateinantys metai.

Etnologė Gražina Kadžytė pabrėžia, kad visų svarbiausia prie Kūčių stalo tiek seniausiais laikais, tiek dabar – padėkoti savo artimiausiems žmonėms ir palinkėti to, ko jie labiausiai trokšta. Nors daugelis mūsų švenčių sumodernėjo, per Kūčias laikomasi įpročio nevalgyti mėsos ir pieno patiekalų, o egzotiškesni valgiai ragaujami per Kalėdas.

Senosios Kūčios – itin iškilminga šventė 

Nors mūsų gyvenimo būdas keičiasi, tiek anksčiau, tiek dabar tą stebuklingą vakarą šeima stengiasi susitikti: kartais tenka įveikti ir ne vieną tūkstantį kilometrų, kad būtų galima apkabinti savus.

Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, Kūčioms per šimtmečius ruoštasi labai atsakingai, nes tai – svarbiausias metų vakaras. Ši tradicija – gyva, 2017 metais įrašyta į Lietuvos nematerialiosios kultūros paveldo vertybių sąvadą. 

„Įsižiebus pirmajai žvaigždei dangaus skliaute, prie stalo susėdama pasipuošus ir iškilmingai nusiteikus – nuo vyriausio iki mažiausio šeimos nario. Uždegamos žvakės, pasimeldžiama, palaiminamas maistas.

Tada iš vyriausiojo šeimos nario rankų visi gauna kalėdaitį ir kiekvienas su kiekvienu jį dalijasi lauždami. Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinėje „Čiulba ulba sakalas“ rašoma, kad Kūčių vakarą, kuris yra didysis visų metų padėkos vakaras, svarbu pasakyti du dalykus: padėkoti kiekvienam sėdinčiam prie stalo už konkrečius darbus ar poelgius, kurie yra nudžiuginę, ir iš visos širdies palinkėti tam žmogui karščiausio jo noro išsipildymo.

Tai parodo ir šeimos narių tarpusavio supratimą: ar mes tikrai žinome savo artimųjų svajones ir troškimus“, – pastebi G. Kadžytė.

Patiekalai būdavo ragaujami tam tikra tvarka 

Jei dabar pirmiausia į lėkštes įsidedama silkės, tai anksčiau mūsų senoliai Kūčių patiekalus pradėdavo ragauti nuo grūdinių kultūrų – Kūčios (iš įvairių grūdų gaminamo patiekalo), grūstų perlinių kruopų su aguonomis ar kitų kruopų valgių.

G. Kadžytė sako, kad ragaujami grūdai simbolizuoja šeimos tėvo darbo indėlį, o daržovės – tai jau mamos darbo dalis.

„Tada ragaujama žuvis, paskui obuoliai, ateidavo eilė ir miško gėrybėms: riešutams, grybams, spanguolėms – tai ir kitų šeimos narių, net pačių mažiausių, indėlis į bendrą gerovę. Galiausiai būdavo užsigardžiuojama kūčiukais ir saldumynais. Svarbu buvo neprisivalgyti kokio vieno patiekalo, bet būtinai po kąsnelį paragauti visų.

Po vakarienės stalas nebūdavo nukraustomas, viskas paliekama per naktį, o kiekvieno valgio dubenėlyje turėjo likti tiek, kad būtų uždengtas dugnas – tai simbolinis maistas vėlėms. Be to, prie Kūčių stalo būdavo kviečiami vieniši, neturtingi, ligoti kaimynai arba jiems iš anksto nunešami maisto lauknešėliai“, – apie šventinio vakaro eigą pasakoja etnologė.

Padėka visai gyvajai gamtai 

Pasak etnologės G. Kadžytės, patiekalų gausa ant Kūčių stalo simbolizavo ir padėką už gerą derlių: „Buvo tikimasi ir prašoma, kad šventinį maistą aukštesniosios jėgos padaugintų, kad jo visiems užtektų, todėl valgiai palaiminami. Ant stalo žmonės dėdavo tai, ką išaugindavo savo žemėje, ką išmainydavo su giminaičiais ar kaimynais. Dabartinis atitikmuo – suneštinės vaišės: pas tėvus ateidami dukros, sūnūs su savo šeimomis atsineša pagal susitarimą paruoštų patiekalų ir jais dalijasi.“

Senas paprotys, pasak etnologės, Kūčių vakarą vengti gyvūninės kilmės produktų, reiškia tai, kad su gyvūnais vienam vakarui per metus būdavo tarsi sudaroma santarvės sutartis. „Su jais taip pat būdavo pasidalijama gėrybėmis: valgių likučius Kalėdų rytą nunešdavo naminiams gyvuliams, o trupinius paberdavo paukščiams.

Būdavo dėkojama ir sodo medžiams: lengvai papurtoma, kad duotų gerą derlių, aprišama, jei to dar nepadaryta, kad kiškiai kamienų neapgraužtų. Apeinami ir aviliai, patikrinama, ar jie gerai apklostyti, ar bitės saugiai peržiemos – taip su visa gyvąja gamta sudaroma santarvė“, – apie jau primirštus ritualus pasakoja ekspertė.   

Kūčių naktis laikyta stebuklinga

Buvo tikima, kad Kūčių vidurnaktį akimirkai vanduo virsta vynu, žmonių balsais prakalba gyvuliai, spėliojama, kokie bus ateinantys metai, ką gero jie atneš: „Kūčių vakaro simbolinė santarvė su gyvūnais pasireikšdavo ir tuo, kad po staltiese paklojama šieno ir po vakarienės traukiamas šiaudas. Tik dabar kažkodėl manoma, kad jis pranašauja vien gyvenimo trukmę – tikrai ne.

Pagal šiaudą spėliodavo, kokie bus ateinantys metai: pinigingi (jei šiaudas dar su varpa), draugingi (jei šakotas), atneš gerą sveikatą (jei storas), o gal reikės pasisaugoti pavojų (jei keliose vietose perlūžęs).“   

Tokį slėpiningą ir stebuklingą vakarą jaunimas spėliodavo ateitį: ar šiais metais ves arba ištekės (tereikėdavo saujoje sugriebtus kūčiukus ar riešutus suskaičiuoti: porinis skaičius reikšdavo, kad metai bus poringi).

Kas jau turi porą, vis vien įdomu, kas laukia: į vandens stiklinę būdavo lašinamas žvakės vaškas ir iš susidariusių figūrėlių spėliojama, į ką tai panašu. Studentai, gimnazistai suglamžydavo ir keptuvėje uždegdavo popierių, kuriam imant raitytis ir anglėti tamsoje tarp žvakės ir sienos, stebėjo judančius šešėlius ir spėliodavo: į ką tai panašu ir ką galėtų reikšti.

„Integrity“ inf.

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video