TOKĖ ČĖSAI (su garso įrašu)

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Nebasusgaudau, kas čia unt svieto dadas ir koks dabar čėsas. Anų nedėlių buvo viškum blogai – tako ir širdės lašėlių gėrtėn. Prietamoj ainu namo palingviuko, tik švyst iš pakrūmas giltina su dalgiu. „Jėzau, Marija, Juozapai švintas“, – sublioviau nesavu balsu. Nė nepojaučiau, kėp atsisadau bolon. Keliuos, užpakalis šlopjas, nebažinau, ar no bolos undenio, ar iš strioko bada nutiko.

O to nelaboji stovi ir krizana: „Tatulyt, nepažįsti, čia ošei, Elenyta?“ „Nu, su smerčiu mon do par unksti suspažintėn, ir jokių Elenyčių mon neraikia pažintėn“, – vos išlamanau giltinai. O to baidykla tik skrybalį žėman, plaukus saujon ir soko: „Geriau įsižiūrėk, nieko neprimanu?“ Kų jau ti giltina goli primintėn – tik smertį. Atsipeikėjus atsigodžiau, kad su giltini kalbosiju, do baisiau pasdora, gol tikrai jau šaukštų padėsiu. Soko, kai kas šviesų tunelio galuj pamoto, ošei – nei šėp, nei tėp – su giltini kalbosiju… Tik grait atsistojau ir šlapiu užpakaliu lakiu namo. Atsisuku atgalio, o to nelaboji vėjas.

„Palauk, tatulyt, do neviškui paskalbosijom, nepasakei, kėp aš atrodžiu“, – rėkia mon giltina lakdama iš paskos. Ošei do graičiau unt namus lakiu. Jau spaudžiu, kiek kojos naša, ir tik misliju, kad gryčia atrakinta būtų, diedas jau turėjo grįžtėn. Lakdama sumečiau, kad unt palungės stovi buteliukas švįsto undenio, jaigu giltina veršis vidun, pilsiu unt jos, maž do pastrauks ir manį nepapjaus. Įlakiau gryčion kėp kulipka, čiupau tų buteliokų no palungės ir stoviu vidury gryčios laukdama, kadu giltina pasrodis.

Ilgai lauktėn neraikė, durys tik sugirgždėjo, patumsy sušmėžovo, susitūskė. Ošei nelaukdama, kol mono koklų dalgis pačiups ir išlaisiu paskutinį kvopų, puoliau loistytėn švįstu undeniu tų baisybį ir rakdama lakstytėn aplink jų: „Te, nelaboji, te, nepajimsi manį tėp graitai. Ošei do gyvintėn noriu, kų mono diedas ba manį daris, kas jom viralo unt stolo padas. Aik, šalin, nelaboji!“

Tik plykst šviesa unt visos gryčios. „Viskas, gotava. Papjova manį nelaboji“, – do pamislijau ir tumsu akys pasdora. Po kiek laiko girdžiu, kad manį šaukia, par žundus daužo. Prasmėrkiu, ogi mono diedas viškum nusgundįs prė man unt padlogo klūpi: „Jau mislijom, kad numirai ar protėlis pasmaišė. Unt manį su buteliuku undėnio patumsy puolai, kai gryčion atajau. Gerai, kad Elenyta iš paskos atajo, tai soko, gol tatula manį išsigundo, bo nepažino ir namo parlakė rakdama…“

Tas vokaras buvo baisiai baisus – ošei gėriau saujom ropalas, Elenyta iš manį juokės pilvų susijėmus, o tavas džiovinos šlopių golvų. Abu nė kėp nusuprotom, kas par švinta tas Gelovinas…

Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA