2022/11/27

 

GYVAS VYRAS: PRANAS IŠ DAPŠAUSKŲ GIMINĖS

„Jei galima, mane pristatykite taip – gyvas vyras: Pranas iš Dapšauskų giminės“, – paprašė naujas Kupiškio kultūros centro meno vadovas Pranas Dapšauskas. Profesionalus trombonininkas, grojęs valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre, kartu su Vidu Bareikiu ir Ainiumi Storpirščiu grupėje „Stipriai kitaip“.
Prieš septynetą metų tikras vilnietis sostinę išmainė į žmonos gimtinę, Biržus. Šiandien muzikos jis moko ne tik šio miesto vaikus ir suaugusius, bet ir kaimynus pasvaliečius. O dabar padirbėti su charizmatišku ir vietoje nenustygstančiu profesionaliu muzikantu, varinių pučiamųjų instrumentų mokytoju galės ir kupiškėnai.

Jurga BANIONIENĖ

Kviečia prisijungti

Į pokalbį prieš repeticiją Kupiškio kultūros centre Pranas atskubėjo pūsdamas didelę tūbą. Sakė labai svajojęs ją įsigyti. Pavyko. Bet ši – mažoji, dar norėtų didžiosios. „Šis instrumentas tuo ypatingas, kad garsas eina į priekį ir iš karto skamba taip, kaip grotų du muzikantai, tokiu garsumu“, – paaiškino pašnekovas.
Susėdome pasikalbėti iki susirenkant muzikantams. Naują pučiamųjų ansamblį Kupiškyje buriantis P. Dapšauskas teigė, kad čia laukiami visi. „Jei ne groti, tai pažiopsoti ateikite“, – kvietė jis.
Amžius – irgi ne riba. Muzikinė patirtis – būtų gerai.

Trombonininkas Pranas Dapšauskas Kupiškyje buria naują pučiamųjų ansamblį.

Orkestru kuriamo kolektyvo jis nevadintų, tiksliau tai būtų pučiamųjų ansamblis. Potencialo, anot P. Dapšausko yra, bet dar labai trūksta dūdininkų. Jei jų atsirastų, tada vadovui būtų lengviau įgyvendinti savo viziją. Kaimyniniuose Biržuose Pranas vadovauja pučiamųjų ansambliui „Blėkvaris“. Kažką panašaus norėtų sukurti ir Kupiškyje.

Koncertas Biržuose „Trys Dapšauskai – trys kartos“ (iš kairės): Pranas, brolis Jurgis, tėtis Pranas, sūnėnai Bernardas ir Leonardas. Už nugaros jungtinis Biržų „Blėkvario“ ir Pavilnio „JD Brass“ orkestras.

„Man labai patinka tai, kaip atsiskleidę „Blėkvario“ muzikantai. Mano stilius – pagal amerikiečių grupę „Lucky Chops“, juos kopijuoja visas pasaulis. Groja penkios dūdos, du saksofonai, trimitas, trombonas ir tūba. Nebūtina groti labai sudėtingus kūrinius, galima ir paprastus, bet be natų. Geriau porą kūrinių išmokti mintinai, tada gali įsijausti į muziką, pajudėti, atsiranda gyvas vaizdas, sukuri nuotaiką. Jei visas orkestras juda, nors po truputėlį – tuoj viskas kitaip, yra gyvastis. Norėčiau to ir pasiekti. Nebūtina atlikti simfoninius kūrinius, paprastiems žmonėms jie gal ir ne itin įdomūs, jiems reikia nuotaikos“, – savo planus, kaip norėtų darbuotis Kupiškyje, atskleidė pašnekovas.

Tarp trijų rajonų

Dirbti į Kupiškio kraštą Pranas atvyko garso režisieriaus Aivaro Povilausko paragintas. Pastarasis grojo tūba jo vadovaujamame orkestre „Parnauji“ Pasvalyje. Dviejų miestų (dabar jau trijų) kultūros centruose dirbantis P. Dapšauskas juokavo, kad per daug dirbti nelinkęs, nes turi didelę šeimą, su žmona augina keturis vaikus, visiems reikia dėmesio, bet vis dėlto ryžosi. „Norėjau dar Šiauliuose dirbti, orkestre, prieš kelerius metus viename čempionate pakvietė pagroti eufonija, visi apsidžiaugė, kad mane prigriebs. Žmona sako: net negalvok, kur čia šimtą kilometrų važinėsi. O aš muziką mėgstu, visur gročiau, jei tik būtų įmanoma“, – linksmai pasakojo jis.

Bet Kupiškis nuo Biržų – nelabai toli. Biržuose Pranas ne tik vadovauja „Blėkvariui“, bet ir ugdo jaunuosius muzikantus Vlado Jakubėno muzikos mokykloje. Jis džiaugėsi, kad vaikai jau puikiai groja, yra imlūs ir nuolat tobulėja.

Biržų „Blėkvaris“ po koncerto Kaune kartu su Vidu Bareikiu.

Muzika turi spinduliuoti energiją

Muzikinė Prano karjera išties įspūdinga. Ketverius metus jis grojo valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“ pas legendinį maestro Romą Balčiūną, kuris, anot muzikologų, pakeitė tradicinio pučiamųjų orkestro įvaizdį. „Jis darė didžiules orkestrinio žanro pertvarkas, pirmas įtraukė šokėjas į orkestrą, rodos, Vengrijoje pamatęs, kad gali būti tokie dalykai. Pats spinduliavo didžiulę energiją. Kartu su Vidu Bareikiu mokiausi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, kartu nuo dvyliktos klasės grojome visokiose grupėse, pradžioje buvo „Live style“, kai įstojome į Muzikos ir teatro akademiją, sukūrėme kitą grupę – „Suicide DJs“, tada „Stipriai kitaip“. Vidas, kaip aktorius, irgi moka spinduliuoti energiją, ir aš per muziką išmokau tai daryti“, – kalbėjo P. Dapšauskas.

Grupė „Stipriai kitaip“. Iš kairės – Pranas Dapšauskas, Ainis Storpirštis ir Vidas Bareikis.

Jis grojo ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, šiek tiek – Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, vadovaujame Gintaro Rinkevičiaus. Yra gavęs kvietimų pagroti ir Kauno simfoniniame orkestre. „Bent pats taip manau, kad labai gerai groju trombonu, nebaisu jokiame orkestre groti.“

„Čia reikalingas ir pasitikėjimas, tokį turiu“, – šypsojosi profesionalus trombonininkas, puikiai grojantis visomis vario dūdomis.
Pranas su dideliu malonumu prisimena tuos laikus, kai aktyviai grojo su grupėmis.

„Didžiausias pasiekimas su „Live style“ buvo festivalis „Kultūros tvartas“ Lentvaryje, net nufilmavo kažkas, norėčiau gauti tą įrašą. Paskui akademijoje Vido paklausė, gal turi grupę, vyksta toks festivalis „Bitlomanija“. Pasakė, kad taip, nors iš tiesų neturėjo. Tada gimė „Stipriai kitaip“. Buvome trise – V. Bareikis, Ainis Storpirštis ir aš. Labai smagu būdavo. Dabar nebegrojame, paskutinį kartą gal 2015 metais buvome Anykščiuose, „Purpuriniame vakare“. Paskui iš „Stipriai kitaip“ atsirado „Liūdni slibinai“, perėmę mūsų stilių. Tik skirtumas toks, kad jie žinodavo, ką daro, surepetuodavo, o mes – ne visada. Būdavo tokių dalykų, kad Vidas viduryje koncerto pradeda kurti dainą, groja, aš irgi pasiklausęs pritariu, taip ir improvizuojame. Kiek visokių improvizacijų būdavo! Toks energijos užtaisas, kad žmonės gautų pozityvių emocijų. Tai labai svarbu, siekiu to paties ir su savo muzika. Kiek peržiūriu savo pučiamųjų ansamblių grojamus kūrinius, gal tik keli lėti, visi kiti greiti. Biržuose, gal ir jūsų krašte, dūdos asocijuojasi su laidotuvėmis. Praeitą savaitę su „Blėkvariu“ grojome Biržų turguje linksmą muziką, moterys priėję klausė, gal baliuose grojame, o kitos teiravosi, gal laidotuvėse. Kad ne, tektų pasimokyti“, – linksmai pasakojo Pranas.

Akimirka iš koncerto. Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo

Noras – brangus dalykas

P. Dapšauskui variniai instrumentai patinka todėl, kad yra universalūs. Pasak muzikanto, jais galima groti, kur tik nori ir kaip tik nori, atsisėdus, atsistojus, vaikščiojant, be to, jie patvarūs. Pavyzdžiui, styginiai instrumentai bijo šalčio, temperatūros skirtumų, o vario dūdoms, trombonui, tūbai, trimitui, jei ir lietus smarkiai sulis, nieko nenutiks. Nuvalai ir groji toliau. Žiemą, kai užšąla, pašildai papūtęs, ir viskas puiku. Jie lengvai ir greitai negenda.

Paklausus, ar groti šiais instrumentais reikia daug jėgos, ištvermės, pašnekovas teigė, kad labai svarbu pasitelkti intuiciją. Jei pajauti, kaip išgauti garsą, fizinių jėgų daug ir neišeikvosi. Todėl ir vaikams stengiasi nedaug trukdyti, kad jie viską atrastų patys. „Groti variniais instrumentais gali išmokti bet kas. Svarbiausia yra noras, jei jo turi, ir ne toks talentingas žmogus gali pasiekti daugiau negu talentingas, bet nieko nedarantis. Kartais matau, kad talento vaikas turi, jei nors kažkiek pajudintų instrumentą, kasdien prie jo prisiliestų, įvyktų stebuklai. Noras yra labai brangus dalykas“, – pabrėžė P. Dapšauskas.

Muzika – genuose

Pranas užaugo šeimoje, kurioje muzika skambėjo ir tebeskamba nuolatos. Jo tėtis Pranas Dapšauskas – profesionalus trombonininkas, daug metų grojęs Nacionaliniame simfoniniame orkestre. Jauniausias brolis Jurgis irgi muzikantas. Groja eufonija, dabar rimtai – trimitu.

Kai Pranas gyveno sostinėje, dažnai pagrodavo visi kartu. „Tėtis sugalvodavo velykinius koncertus bažnyčiose, sukviečia filharmonijos muzikantus, porą tūbų, jis labai mėgdavo, kad grotų dvi. Prisijungdavo vienas kitas studentas, mes visi trys, ir pagrodavome Aušros Vartuose. Paskui aš išvažiavau, tai jiems buvo nebelabai linksma“, – šypsojosi jis.
Iš sostinės jis pabėgo dėl meilės. Savo būsimą žmoną Astą, biržietę, sutiko šokių aikštelėje – abudu šoko svingą, lindihopą. Persikėlė į jos gimtąjį miestą.
„Pirmą pusę metų pasiilgdavau Vilniaus, dabar gerai, grynas oras, gali kažką savo užsiauginti. Pirmi metai, kai pabandžiau daržininkystę, bulvių užsiauginau, burokėlių, svogūnų, morkų dar neišmokau, gal pavyks“, – kalbėjo Pranas.

Su žmona jis augina keturias atžalas. Vyriausias, septynerių Jokūbas, jau groja trimitu, netrukus penkerių sulauksianti Elžbieta pradėjo jaukintis pianiną, lanko baleto užsiėmimus Pasvalyje. Trejų metų Mykolas, pamatęs grojantį tėtį, labai nori pabandyti. Žinoma, tėtis leidžia. Mažiausias Jonukas – pats charizmatiškiausias šeimos žmogus.

Pranas Dapšauskas grojo orkestre „Trimitas“. Kairėje – kupiškėnas Arūnas Muliarčikas, Vytauto Muliarčiko sūnus.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo

Ne vadovas, o mokytojas

P. Dapšauskas pabrėžė, kad svarbu daryti tai, kur linksta širdis. Sakė, kad kartais norėtų būti nepriklausomas nuo visokių darboviečių, gal netgi užsiimti kokia nors žemiškesne veikla, viena jų galėtų būti muzikos instrumentų remontas. Paklausa, pasak jo, tikrai būtų, gerų instrumentų meistrų labai trūksta. Kita – fortepijonų derintojas. Ir jų, ypač Šiaurės Lietuvoje, mažai.

„Bet kad man labiausiai patinka muzika, groti, kantrybės pernelyg daug turiu, sugebu su vaikais, visais kitais draugiškai sutarti. Gal tik kartais pritrūkstu griežto žodžio“, – kalbėjo pašnekovas.
Sakė turintis savus pedagogikos metodus, kuriais remdamasis dirba. Jau ne vienas Prano mokinys pasirinko muziko kelią ir studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. „Man tai patinka, jei nepatiktų, gal tikrai imčiausi kažko kito. Bendrauju su visais, kaip su draugais. Savęs vadovu nevadinu, esu grojimo vario dūdomis mokytojas. Kiti gal turi daug psichologinių žinių, moka ir paspausti, ir paglostyti, o aš per daug glostau“, – šypsojosi jis.

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Taip pat skaitykite: