2023/01/31

 

MOTERS LIKIMAS: BŪTI ŠALIA VYRO IR PAVELDĖTI JO GYVENIMĄ

Darnoje abu nugyveno 55-erius metus. Nuotrauka iš šeimos albumo

Laisvas toks žmogus, kuris niekam nėra reikalingas, bet nesinori tokiu būti. Moteris nori būti reikalinga vyrui, vyras – reikalingas moteriai. Paskui ateina laikas, kai šalia buvusį žmogų pakeičia prisiminimai, sugrįžimai į praeitį ir apmąstymai, išgyvenimų dėlionės, kaip buvo ir kaip galėjo būti. Tam, kuris toliau gyvena, atitenka paveldėtas artimo žmogaus gyvenimas. Žmonės sako paprastai – likau našlys, esu našlė. Tenka gyventi jau su tokiu dvigubu gyvenimu.

Virginija JUŠKIENĖ

Kaip toks gyvenimas gyvenamas? – paklausiau Pulcherijos Jasaitienės, ilgametės mokytojos, kuri kupiškėnų vaikus mokė prancūzų ir anglų kalbų, ugdė jaunąją kartą anais tolimais sovietiniais ir atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais.

Nenoriu apie save kalbėti, nemėgstu to. Bet turiu vidinį įsipareigojimą savo vyro Algimanto Jasaičio atminimui. Spalio 16 dieną suėjo mirties metinės, pirmosios. Tvarkiau knygų lentynas, jo užrašus ir dienoraščius. Yra 35 sąsiuviniai, rašė juos nuo 1989 metų. Keturis atidžiai perskaičiau ir kitus pavarčiau, atradau daug gražių žodžių apie save. Esu jam skolinga, noriu jį taip pat gražiai prisiminti.

Pulcherija Jasaitienė jau gali ramesne širdimi tvarkyti vyro sukauptą archyvą.

Būti šalia

Jūsų valia, tada kalbėkime gražiai. Žvilgsnis į šalia buvusį žmogų daug pasako ir apie tą, kuris žiūrėjo. Sakėte, kad kartu šeimoje išgyvenote 55 metus. Ar visi jie sklandžiai ir pralėkė, be kibirkščių ir audrų?

Susipykdavome, bet neilgam, neturėjome tam laiko, abu buvome labai užsiėmę. Jis impulsyvus ir aš ne mažiau. Darbas ir veiklos be pabaigos užpildė beveik visą gyvenimą. Jis su savo kultūros reikalais Kultūros skyriuje, vėliau Etnografijos muziejuje, iš viso 30 metų tokio darbo – nebūdavo laisvų net savaitgalių. O koks mokytojo darbas? Taigi esi amžinas mokinys. Pareidavau po šešių pamokų namo, truputį nusnausdavau ir einu ruoštis kitai dienai. Manau, kad tai prisidėjo prie darnos namuose. Tik dukra Rima, kai jai buvo septyniolika metų, yra pasakiusi man ir tėtušiui (taip jį vadindavo), kad visai jos neauklėjome, galėtų paskųsti valdžiai ir tėvystės teises mums atimtų. Bet svarbiausias dalykas, kad mes sutapome požiūriais ir gyvenimo vertybėmis. Mums visada buvo įdomu kalbėtis dviese. Jis domėjosi ir gerai išmanė istoriją, kalbėdavomės apie politiką. Ir pastaruoju laiku, kai abu tapome pensininkais, aptardavome įvykius, politikos laidas. Į senatvę buvo nuolaidesnis, mane prilaikydavo. O sovietiniais metais, Brežnevui valdant, prisimenu, taip įsiaudrindavo, kad ramindavau sakydama, dar pamanys išgirdę žmonės, kad mane šitaip triukšmingai keiki, negražu.

Dabar pagalvoju, kad ir jaunystėje turėjau tokį vyro vaizdinį – tebūna ne gražuolis, ne turtingas, bet toks žmogus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti apie viską. Mano noras išsipildė, taip ir buvo.

Jis buvo vadovas, kaip dabar pasakytų, lyderis. Ir kiek mano atmintis siekia, taip pat ir užstalių, jis lengvai ir laisvai su visais bendraudavo. Ar lengva širdimi išleisdavote jį iš namų į keliones, komandiruotes, kursus, ar nekirbėjo krislas pavydo? – taip moteriškai klausiu.

Mes pasitikėjome vienas kitu, nekankinome priekaištais. Jis mėgo švęsti savo gimtadienius (rugsėjo 9 d.) vyriškoje draugijoje, kaip sakydavo, dobilėlio penkialapio, priruošdavau jam vaišių, išlydėdavau. Kartą skambina viena moteriškė, sako, ar žinai, ten yra ir moterų? Nuraminau ją, kad tikrai nelėksiu sekti ir tikrinti. Ir jis manęs nesekiojo, mokykloje ar Švietimo skyriuje, kai dirbau metodinio kabineto vedėja, anais laikais vykdavo daug baliukų, kol indus suplauni, jau ir paryčiai. Jauni buvome, nemiegojus į darbą nueiti vieni niekai. Jis buvo supratingas, pabūdavo su vaiku, teisybė, kartą nusivedė į parduotuvę dukrą, apsiavusią priešingais batais. Bet juk ne tragedija. Visokių istorijų yra buvę, Algimantas pasakojo, kaip per naktį negalėjo ištrūkti po kolektyvų atrankos Dainų šventei, nes maestro (pavardės neminėsiu) būtinai norėjo pagroti Štrauso valsą. Ryte po tokios aktyvios nakties garbusis kompozitorius Paketurių aerodrome buvo įsodintas į trivietį lėktuvėlį ir išskraidintas į Vilnių.

Pašėlęs buvo gyvenimas, Algimantas Jasaitis, atrodo, juo mėgavosi, džiaugėsi, vis būdavo kolektyvo centre. Ar visada jis toks buvo?

Pats yra pasakojęs apie vaikystę netoli Šiaulėnų Radviliškio rajone, gana skurdžią, jo tėtis mirė, kai tebuvo pusantrų metukų, mokyklą pradėjo lankyti tik būdamas 10 ar 11 metų, bet pats savarankiškai jau skaitė „Forsaitų sagą“. Buvo klasės ir studentų grupių seniūnas. Labai mėgo sportą, siekė rekordų, vis norėjo būti pirmas. Iki pat senatvės išlaikė tvirtą valią. Ji pravertė, kai prispaudė ligos.

Bet tai buvo senatvėje, sulaukus solidaus amžiaus?

Su ligomis jis kovojo apie 30 metų. Vis pavykdavo. Buvo atsargos karininkas, mokymuose turėjo šokti su parašiutu. Patyrė stuburo traumą. Pasiskaitė literatūros apie geležinę imtynininko Vlasovo valią, mankštinosi pats ir atsistatė stuburą. Vėliau pristojo širdies bėdos, operavo, kraujagysles šuntavo. Labai daug vaikščiojo, judėjo, skaičiavo žingsnius, aš vis neprisiruošdavau jam į kompaniją. Maniau, kad visada taip bus, jis viską įveiks.

Būti be jo

Taigi buvo paskutinis kartas, kai ne jis, o jį įveikė. Bet prieš tai buvo 85-asis gimtadienis. Jubiliejus, jo sulaukė. Jūs turėjote ilgo bendro gyvenimo dovaną, daugelis to nepatiria.
Dar negaliu kalbėti ramiai…

Nėra žodžių, palaukime…

Man sakė, kai sulauksi mirties metinių, atbūsi, pagerbsi, tada bus lengviau. Tikrai palengvėjo. Buvome per metines Daugailiuose Utenos rajone, ten kapinėse jis palaidotas prie mano artimų žmonių. Ilsisi mano mama, ji mirė spalio 15 dieną prieš 43 metus, tėveliukas, jo du broliai, seneliai, mano sesuo, mūsų ten daug. Algimantas norėjo ten būti, abu aptarėme, kad kremuoti atgulsime prie mano giminės. Jam labai patiko mano tėviškė Bajoriškių kaime, ten visada vasaras leisdavome, mėgo ten darbuotis. Viską esame apkalbėję, ir laidotuves, jis buvo laisvamanis, ir tai aptarėme. Bet vienas dalykas yra kalbėti apie išėjimą, kitas – jį patirti iš tikrųjų.

Ką turite omenyje?

Kai išgyveni daug metų, mintys apie mirtį nebėra tokios svetimos, prisipratini. Bet netekti žmogaus, su kuriuo diena iš dienos buvai beveik visą gyvenimą, – tai labai sunku.
Nei su tėvais, nei su broliais tiek negyvenau, iš namų išėjau būdama trylikos metų. Ir staiga – žmogaus nebėra. Nesuvokiau, kaip taip greitai viskas vyksta.

Buvo, kalbėjomės, tą kartą, kai į ligoninę išvažiavo, pats daiktus susidėjo, savo kojomis laiptais nulipo, prašė, ko valgyti atnešti. O pandemija, karantinas, apribojimai tada buvo. Ir staiga – skambutis apie 12 valandą, jo nebėra. Pasijutau tarsi kitame gyvenime, be įpročių, be žinojimo ką pirkti, ką valgyti, kiek išvirti, o kas suvalgys?.. Kol abu buvome, daug skaitėme, paskui aptardavome kartu, o viena negalėjau į rankas nieko paimti. Susitikti su draugėmis, nueiti į „Provansalį“ pasėdėti, išgerti kavos – taip galima. O namo sugrįžus – kas? Vis jis pasitikdavo, klausdavo, kas naujo, mamele, Pulgyte (taip vadindavo nuo jaunystės)?

Bet su laiku tas sunkumas aprimsta, kasdienė rutina įtraukia ir tai padeda – taip sako našlystę patiriantys žmonės. Ar manote, kad galima kaip nors kitaip tam pasipriešinti?
Dabar jau mintys ramesnės, galiu sėsti prie jo raštų, dienoraščių, prie jo knygų. Galvoju apie tai, kas jam buvo svarbu, kaip džiaugėsi, rašydamas straipsnius. Abu tvarkėme surinktą medžiagą knygoms „Metai su sportu“, „Tai bent vestuvės“, Algis jas parengė kartu su Andriumi Kleniausku. Prisimenu linksmesnius laikus ir momentus. Kaip minėdavome mūsų Priklausomybės (taip vadinome vestuvių) dieną vasario 19-ąją. Be gėlių, formalių dovanų, dovanodami tai, kas tikrai pravers. Nebuvo tuščio lepinimo, kaip moterys pasakoja, iš ryto vyras neša kavą į lovą… Bet netrūko apsikabinimų, bučinių ir žodžio „myliu“, taip buvo nuo jaunų dienų iki senatvės, iki pat jo išėjimo. Pati jo tiesiai paklausdavau: „Ar tamsta mylite savo vienintelę žmoną?“

Taigi yra kaip gyventi, apie ką galvoti, ką prisiminti. Pasirinkimas didelis – iš savo ir iš jo gyvenimo. Du gyvenimai, esate visavertės žmogiškos patirties pilnatvėje. Ar galima norėti daugiau? Ačiū už šį pokalbį ne apie save.

Pulcherijos Jasaitienės tėviškė Bajoriškių kaime. Nuotraukaiš šeimos albumo
Dalintis
Vėliausias komentaras
  • Labai gražūs prisiminimai , malonu skaityti .

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video