2022/12/03

 

IŠ TIESIOGINIŲ PATIRČIŲ: NAMAI

Unsplash nuotrauka
Ramūnas Čičelis Žurnalistas, rašytojas

Po kontrastingų orų vasaros grįžę iš užsienio šalių, svečių miestų ar kaimo sodybų, daugiau laiko neišvengiamai leidžiame namuose. Prie jų esame įpratę tiek, kad nedažnai susimąstome, ką jie mums reiškia. Šio komentaro pretekstas yra neseniai išgyventas patirties epizodas.

Rugsėjo pabaigoje vėl važiavau autobusu iš Vilniaus į Kauną. Maršrutas – vėlyvai vakarinis. Iš vairuotojo nusipirkau bilietą ir atsisėdau į nurodytą vietą, ne per daug kreipdamas dėmesį į bendrakeleivius. Autobusui vos pajudėjus iš sostinės stoties, prasidėjo labai įdomus, ne kasdien pasitaikantis įvykis: nenoromis teko klausytis telefono pokalbio tarp dviejų žmonių – keleivio ir jo pašnekovo kitoje ryšio pusėje. Išmanusis telefonas ir maksimaliai nustatytas aparato ausinės garsas leido girdėti abu pašnekovus. Svetimų pokalbių įprastomis aplinkybėmis klausytis, žinoma, nepadoru ir leistina, tačiau į kelionę nebuvau pasiėmęs ausinių, per kurias būčiau rinkęsis savo telefono muziką, o ne kišimąsi į svetimus reikalus. Bet situacija neišvengiama, todėl rankomis užsikimšti ausų nesiryžau. O ir nelabai buvo dėl ko. Jau pačioje keleivio ir jo bičiulio pokalbio pradžioje paaiškėjo, kad jie yra karo pabėgėliai iš Ukrainos, Chersono miesto. Ne pirmą kartą įsitikinau, kad yra toks ilgai trunkantis ir daugelį kartų pagal trukmę viršijantis reiškinys – nacionalinis charakteris. Ir anksčiau mano pažinotiems ukrainiečiams būdinga tai, kad net tarp neišsilavinusių žmonių, dirbančių techninius, pagalbinius darbus, labai dažna yra tai, kad bet kokiomis aplinkybėmis, vien ilgiau pažiūrėjus ar paklausius jų kalbėjimo, aiškėja, kad šie žmonės turi plačią sielą, jiems būdingas ypatingas nuoširdumas ir autentiškumas.

Autobuso keleivis ir jo pašnekovas aptarė paprastus buitinius gyvenimo aspektus, kurie svarbūs be namų likusiam žmogui, – būsto sąlygas, maistą, apsipirkimą, prekių kainas. Kalbantis apie viską, buvo aiškiai girdimas didelis susirūpinimas dėl kito artimo žmogaus, nuo kurio skiria apie tūkstantis kilometrų. Pokalbio kaip patirties tikrumą patvirtino jo dalyvių gana staigiai pakeistas rakursas, kai prakalbta apie kitus draugus. Abu pašnekovai konstatavo, kad net tarp jų tautiečių, kaip ir kitų tautybių žmonių, esama tokių asmenų, kuriems padėti tiesiog neįmanoma, nes pastarieji, netgi kaip dovaną gavę geras buitines sąlygas, jų neįvertina ir netrukus praranda aplinkinių pasitikėjimą. Ir autobuso keleivis, ir jo bičiulis pripažino, kad jie tikrai nėra ir labai norėtų nebūti tokie, kokie pasirodė kai kurie jų bendri draugai.

Pokalbiui toliau tęsiantis, du bičiuliai nuklydo į prisiminimus apie gyvenimą tėvynėje. Praėjus valandai nuo kelionės pradžios, mano autobuso kaimynas pajuto, kad netrukus teks išjungti telefoną ir toliau važiuoti tyloje ir menkai apšviestame autobuse. Buvo akivaizdu, kad pašnekovas vengia šios situacijos, todėl tempia laiką iki pokalbio pabaigos. Likus pusvalandžiui iki Kauno, draugai atsisveikino, keleivis išjungė telefoną ir, pasisukęs į langą, ėmė verkti. Vyriškiui buvo kiek daugiau nei penkiasdešimt metų. Kiti keleiviai ir aš tarp jų apsimetėme nekreipiantys dėmesio į emocijų proveržį, tačiau buvo akivaizdu, kad tai, kas vyko, sujaudino daugelį.

Ėmiau mintyse svarstyti apie naktį, tamsą, kelionę, namų prarastį ir atskirtį nuo savo šeimos, draugų ir įprastos gyvenimo aplinkos. Autobusui sustojus Kaune, ukrainietis keleivis išlipo labai greitai ir kone nuskuodė, kaip spėju, į laikinus savo namus Lietuvoje.

Visa ši kelionė paskatino klausti, kodėl mes, net nebūdami karo akivaizdoje, neretai paliekame savo namus. Vakarų Europos ir Amerikos XX amžiaus pabaigos postmodernizmo filosofai daug rašė ir kalbėjo apie tokius žmones, kurie nuolat keičia savo gyvenamas šalis, miestus, aplinkas ir vis ieško, kur jiems būtų geriau, patogiau, laisviau. Įdomu, kaip į tokius mąstytojų tekstus reaguoja šiuolaikiniai ukrainiečiai, kurie yra įgiję humanitarinį išsilavinimą ir pažįsta iliuzijas, kurios rėkte rėkia, kad namai yra ten, kur tau vis geriau ir geriau, ten, kur nuskrenda lėktuvas, ir ten, kur pasiekia internetas. Nesena kelionė autobusu man ir, manau, daugeliui to vakaro bendrakeleivių patvirtino, kad išvietintam prievarta žmogui dar labai stinga namų, neatsižvelgiant į tai, kad gyvename naujame technologijų amžiuje ir prie ko nors prisirišame, kai kam atrodo, vis sunkiau.

Joks megapolis, socialinis prestižas, finansinė sėkmė, amžinas naujumo alkis nesukuria to, ką publicistas, politologas Donatas Puslys prieš daugiau nei metus Lietuvos ir Lenkijos pasienyje įsikūrusiame Krasnagrūdos kaime tenykščio Paribio fondo organizuotame Tarptautiniame poezijos forume yra pavadinęs namų patriotizmu.

Nors egzilis yra nuolatinė, kelis tūkstantmečius besitęsianti žmonijos patirtis, skausmas, netekus namų, matyt, nė kiek nemažėja, net keičiantis beveik visoms kultūrinėms, socialinėms ir politinėms mūsų gyvenimo formoms. Poetas ir filmininkas Jonas Mekas yra pasakęs, kad geriausia žmogui vaikščioti gimtąja žeme, kvėpuoti tėvynės oru ir gerti iš jos gelmių trykštantį vandenį. Žinoma, iš J. Meko ir daugelio kitų žmonių istorija atėmė šias privilegijas, todėl, tai suprasdami ir būdami savo namus turintys patriotai, privalome ir toliau namų netekusiems žmonėms suteikti tokį gyvenimą, kuris leistų jiems Lietuvoje jaustis lyg namuose. Į atminties paviršių išplaukia lietuvių pokario išeivijos siekis emigracijoje sukurti, kaip jie vadino, „atsarginę Lietuvą“. Antra atsarginė Ukraina mūsų dienomis gal ir nebūtina, tačiau žmoniškumo pamokos, kurias mums skaudžiai teikia karas, yra labai išmoktinos ir patirtinos net paprastose situacijose ir įprastoje kasdienybėje.

Dalintis
Vėliausias komentaras
  • Šyza. Tariant liaudiškai. Nėr ko žiūrėti pro rakto skylutę į dušą, klausytis pokalbių, skaityti facebook tapinaoidų.

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video