2023/02/08

 

ŠALNAKANDŽIŲ KAIMO ŽENKLAI

Paminklinis akmuo Šalnakandžių kaimui atminti.

Šalnakandžiai – buvęs kaimas Kupiškio seniūnijoje ir parapijoje, 7 kilometrai nuo Kupiškio, Šepetos pelkės vakariniame pakraštyje. Ribojosi su Bukonimis, Griauželiškiais, Paberžiais, Puponimis, Vidugirių mišku.
Gyventojų Šalnakandžiuose ėmė sparčiai mažėti pradėjus melioruoti laukus. Antai 1959 kaime gyveno 80, 1970 metais – 56, o 1979 m. – 15, 1989 m. – 5 žmonės.
Pagal 2001 metų gyventojų surašymo duomenis, kaime buvo 2 gyventojai, o 2011 metų duomenimis, ten jau niekas nebegyveno.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Ten, kur baltas kryžius

Buvo įdomu pasižiūrėti, kokia šiandien Šalnakandžių kaimavietė. Ten iš Kupiškio važiavome pro Paberžius, Griauželiškius. Pirmą kartą tos vietos neradome, nes nesimatė jokių buvusio kaimo ženklų, tik dirbami laukai, miškas ir šen bei ten laukuose apaugusios medžiais žalios salelės. Gal jos tebežymi buvusias sodybvietes? Pasiekę geležinkelio pervažą ties Bukonimis, sukome tuo pačiu kaimo keliuku atgal ir netrukus išvydome boluojant kryžių už šiaudų ritinių stirtos, panašios į didžiulį laivą. Šalia pamatėme ir apsamanojusį nemažą akmenį su iškaltu Šalnakundžių (tarmiška forma) pavadinimu. Taigi ne kiekvienas gyvybingas kaimas turi tokį atpažinimo ženklą, o Šalnakandžiai, sunykęs, be žmonių kaimelis, jį turi.

Kaimo kryžius.

Toliau keliauti tarsi kvietė vinguriuojantis per kalvotą lauką keliukas, vietomis jis atrodė kaip dvaro alėja dėl abipus augančių išlakių medžių. Pastebėjome, kad čia pasodinta nemažai ąžuolų.
Sustoti teko įvažiavus į vieną buvusią sodybvietę. Kad čia gyventa žmonių, buvo galima spręsti iš medžiais apaugusios laukymės. Jos pakraštyje rudavo molinio tvarto griuvėsiai, pilkavo dvi, matyt, buvusio ūkinio pastato cementinės atramos. Už jų raudonšonius obuolius nokino obelis. Iki šių buvusios sodybos ženklų nusigavau per išsikerojusius gervuogių stiebus. Kažkodėl stovėti ant tų griuvėsių krūvos buvo savotiškai gera, ramu ir net jauku. Šepetos pelkės pusėje klykavo išskrendančios gervės. Matyt, kad šią vietą sodybai žmonės buvo ne šiaip sau pasirinkę, puoselėjo. Ta gera aura išliko iki dabar.
Reikėjo pastangų, kad surasčiau žmonių, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su Šalnakandžiais. Senųjų gyventojų, deja, nebėra. Pasikalbėti galėjau tik su jų anūkais.

Matė griaunamą sodybą

Kupiškėnas Artūras Masiulis yra Šalnakandžių anūkas. Šiame kaime gyveno jo seneliai Jonas ir Ona Masiuliai, prosenelis Adomas Masiulis, turėjęs apie 28 hektarus žemės. Vėliau ji buvo išdalyta sūnums. Taip kaime atsirado Jono ir Petro Masiulių sodybos.

„Senelio Jono šeimoje užaugo trys vaikai Jonas (mano tėvas), Aleksas ir Elena. Mano bobutė Ona buvo gera siuvėja, o senelis Jonas ne tik ūkininkavo, bet buvo ir kaimo kalvis. Pas senelius su tėvais iš Noriūnų, kur iš pradžių gyvenome, nuvažiuodavome motociklu su lopšiu. Pamenu, kad ant gryčios aukšto buvau radęs daug laikraščio „Ūkininko patarėjas“ prieškarinių egzempliorių. Mėgau juos paskaitinėti. Ten buvo rašoma ir tokių dalykų, kurie sovietinei ideologijai buvo nepriimtini. Tėvas bijodamas, kad aš ko neprasitarčiau mokykloje, tuos laikraščius sudegino.
Mano senelių namo viduje buvo filmuojami „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ epizodai. Jų namas buvo dviejų galų, 18 metrų ilgio. Filmavimui ta didelė erdvė, matyt, tiko. Buvau mažas, bet labai norėjau dviratėliu nuvažiuoti pasižiūrėti, kaip ten tas procesas vyksta. Tėvai neišleido pažadėję, kad savaitgalį nuveš. Kai atvažiavome, kieme tik pamačiau dar stovinčius prožektorius ir autobusiuką „Paz“, kuriame buvo stacionarus didžiulis magnetofonas su dviejų pirštų pločio įrašų juosta. Tokio dar nebuvau matęs.

Kupiškėnas Artūras Masiulis papasakojo apie savo senelius ir buvusią jų sodybą Šalnakandžiuose.

Tėvo brolis Aleksas buvo geras medžiotojas. Po karo paršų nelaikė, nes buvo sumedžiojęs net 36 šernus. Vėliau medžioklė tapo tik privilegijuotų žmonių užsiėmimu. Dėdė paliko kaimą ir apsigyveno Panevėžyje. Dirbo autobuso vairuotoju.

Su seneliais Šalnakandžiuose liko gyventi teta Elena. Senelis ir ji mirė dar prieš sodybos nugriovimą.
Pamenu, kai griovėme senelių namą, tai parodė man prieangyje buvusią slėptuvę – tokią ertmę tarp namo sienų, į kurią buvo galima patekti per apačioje išpjautus tris rąstus. Per karą ten slėpdavo maistą.

Iš sodybos stengėmės kai kuriuos daiktus pas save persivežti, pjovėme sodybos medžius.

Visas kaimas buvo nušluotas pastačius fermas. Ten laikomiems galvijams reikėjo pievų, pašaro. Pradėti melioruoti aplinkiniai laukai ir kaimo gyventojams nebeliko vietos. Bobutė persikėlė pas mus į Kupiškį ir gyveno čia iki mirties. Seneliai ir kiti artimieji palaidoti Kupiškio senosiose kapinėse“, – ką prisimena iš viešnagių pas senelius papasakojo Artūras.

Anot pašnekovo, ta sodyba su molinio tvarto griuvėsiais anksčiau priklausė pažangiam prieškario ūkininkui Povilui Pieliai. Jis buvo pasistatęs linų minyklą. Augino cukrinus runkelius, domėjosi visokiomis ūkininkavimo naujovėmis. Pielių šeimoje augo sūnus ir dvi dukterys. Pokario metais jis su šeima buvo išvežtas į Sibirą. Sodyboje apsigyveno svetimi žmonės. Sūnus bandė sugrįžti ūkininkauti, bet tie planai liko neįgyvendinti.

„Kaimo kryžius pastatytas Jurgio Žekonio žemėje. Kryžiaus statybą organizavo jo sūnus Valdas ir mano teta Genė Inčiūrienė, gyvenusi Račiupėnuose. Ji būtų daug papasakojusi apie Šalnakandžius. Deja, ir jos jau nebėra tarp gyvųjų“, – apgailestavo A. Masiulis.

Ten buvo Žekonių šaknys

Valdas Žekonis dar labiau susijęs su Šalnakandžiais nei ankstesnis pašnekovas Artūras, nes šiame kaime gimė ir augo iki ketvirtos klasės. Šiuo metu Valdas gyvena Vilniuje. Dirba istorijos mokytoju. Dažnai būna Kupiškyje. Tvarko tėvų namą.

„Mano prosenelis buvo Mykolas Žekonis, senelis Kazimieras Žekonis (turėjo 6 vaikus), o tėvas Jurgis Žekonis. Aš esu vienturtis jo sūnus. Bobutė, senelio Kazimiero žmona, buvo irgi iš to paties kaimo, Ona Pieliaitė. Jos brolis Povilas Pielia kaimynystėje, jos tėviškėje, ūkininkavo. Buvo pasistatęs dviejų aukštų švediško stiliaus namą, dengtą cementinėmis raudonai nudažytomis čerpėmis („dokaukomis“). Išvežus jo šeimą į Sibirą, tas namas buvo paverstas daugiabučiu namu. Ten gyventi atkeltos kelios šeimos.

Valdas Žekonis Šalnakandžiuose.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo

Kambariuką su virtuvėle viename namo gale gavo Povilo sūnus Vytautas, kai sugrįžo iš Sibiro. 1990 metais jis norėjo susigrąžinti žemę ir ūkininkauti, bet tam jo sumanymui nebuvo lemta išsipildyti.
Šalnakandžiuose žmonės atsirado XVII a. Atėjo nuo Migonių pusės per Vidugirių mišką. Jį kirto ir statėsi namus.

Kodėl toks kaimo pavadinimas? Kodėl ten šalnos stipriai kanda? Išties kaimas buvo įsikūręs šalia durpyno, o tokiose žemėse visuomet būna didelės šalnos. Mūsų kaime nuo pirmų šalnų nušaldavo visi daržai. To nebūdavo nei Griauželiškiuose, nei Paberžiuose.

Dėl kaimo pavadinimo būta daug diskusijų. Manau, kad turėtų būti Šalnakundžiai. Taip yra ir mano dokumentuose. Taip šį kaimą vadino ir vietiniai žmonės“, – kalbėjo Valdas.
Jis papasakojo, kad žvelgiant nuo Griauželiškių pusės, už buvusios Baronų sodybos, kurioje sudegęs namas, dešinėje kelio pusėje buvo Valerijos Baronienės, Petro Masiulio, toliau Jono Masiulio, kur filmuotos „Senovinės kupiškėnų vestuvės“, kiemai. Bobutė jį mažą buvo nusivedusi pasižiūrėti to filmavimo. Išliko įspūdis, kad buvo labai daug šviesų.

Paklaustas, kaip gimė sumanymas įamžinti Šalnakundžius, Valdas sakė, kad tą mintį išsakė Genutė Inčiūrienė. Su ja dažnai pasikalbėdavo.

„Pamąstėme, kad žmonių kaime nebėra ir tam sumanymui geriausiai tiks atstatyti kryžių. Ten stovėjęs kryžius jau buvo sutrūnijęs. Jį galima išvysti Lietuvos televizijos nufilmuotose „Senovinėse kupiškėnų vestuvėse“. Kryžių rodo, kai piršlys (Povilas Zulonas) važiuoja pro šalį. Tad teko pasirūpinti medžio pirkimu, kryžiaus darymu. Akmuo, ant kurio įamžintas kaimo pavadinimas, yra mano tėvo prašymu melioratorių atitemptas iš vidurio lauko, nuo Beržytės. Kryžius ir akmuo stovi buvusios mūsų sodybos teritorijoje. Už jų seniau ėjo keliukas. Dabartinį padarė melioratoriai.
Į naujo kryžiaus pastatymo iškilmes buvo suvažiavę iš čia kilę, čia gyvenę žmonės. Kryžių pašventino kunigas. Buvo ir balius ta proga pas Baronus.

Prisimenu, kaip gyvenome, kai kaime nebuvo elektros. Ji atvesta tik apie 1970 metus. Pasišviesdavome žibalinėmis lempomis, primuse arbatą virdavome. Tris klases baigiau Puponių pradinėje mokykloje.

Pamenu ir sodybos griovimą. Mano tėvai jau prieš tai buvo namus Kupiškyje pasistatę. Jiems nebereikėjo rūpintis naujais namais. Kitiems tai buvo nemažas galvosūkis. Netekusiems dėl melioracijos savo sodybų buvo pasiūlyta persikelti į Paberžius. Kai kas įsikūrė Kupiškyje. Bet visiems kaimo žmonėms sodybų naikinimas buvo didžiulis stresas.

Turėjome 120 obelų sodą. Buldozeriai jį visą į sodžialką sustūmė. Gyvenamojo namo dar dvejus ar trejus metus nenugriovė. Tai dažnai ten iš Kupiškio atmindavau dviračiu ir būdavau. Gimtos vietos traukte traukė. Tik buvo liūdna žiūrėti į nusausintus klonius ir lieknus.

Nuvažiuoju ir dabar į Šalnakandžius. Ten turiu 9 hektarus nuomojamos žemės. Apipjaunu žolę palei kryžių. Jau vėl reikės jį atnaujinti“, – kalbėjo Valdas.

Iš archyvų

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad kaimas greičiausiai susiformavo Valakų reformos metu ir vadintas Stegeniais. Pirmą kartą jie paminėti 1651 metais Kupiškio bažnyčios santuokos metrikų knygoje. 1716 metų revizijoje Šalnakandžiai visai neminimi. Galima būtų spėti, kad jie visiškai išnyko per Šiaurės karą ir Didįjį marą, tačiau 1737 metais Pienionių seniūnijos inventoriuje atsiranda Kručų kaimas, buvęs kažkur prie Vidugirių miško. Po 1765 metų Kručų kaimo pavadinimas iš inventorių dingsta. Visai tikėtina, kad pamažu vienai ar kelioms sodyboms sugrįžo senasis Šalnakandžių pavadinimas.

P. Kiseliovo reformos metu buvo 3 atskiri užusieniai, kurie dėl artimumo perduoti Kupiškio valstybiniam dvarui.

1866 metais tebeminimi 3 užusieniai tuo pačiu pavadinimu. Juose gyveno 105 žmonės.

1869–1915 metais Šalnakandžiai priklausė Kupiškio valsčiaus Vladimiro seniūnijai. Spaudos draudimo metais kaime vaikus mokė savamoksliai daraktoriai Povilas Jankauskas ir Antanas bei Juozapas Pajuodžiai. Susirinkdavo 10–20 mokinių nuo 10 iki 16 metų.

Visose trijose kaimo dalyse 1903 metais buvo 146 gyventojai.

1910–1911 metais ūkininko Kazimiero Kručo pastangomis kaimas išskirstytas į vienkiemius. Skirstymą atliko matininkas P. Oleškevičius, nemokantis lietuviškai. Daug ūkininkų, paskubom imdami sklypus, apsigavo pasirinkę nepatogias vietas.

Stambesni ūkininkai buvo Adomas Masiulis (26,75 dešimtinės), Kazimieras Žekonis (25,63 deš.), Jonas Baronas (24,53 deš.), Kazimieras Kručas (22,42 deš.), Povilas Kručas (22,30 deš.), Jonas Kručas (21,64 deš.).

Vėliau minėtos net 4 kaimo dalys. 1919–1950 metais Šalnakandžiai priklausė Kupiškio valsčiaus Puponių seniūnijai (apylinkei).
1923 metais čia buvo 26 ūkiai, 117 gyventojų.

1942 metais kaime buvo Kazio Kriūko, Jono Aleknos, Petro Masiulio, Jono Masiulio, Domo Kručo, Jono Kručo, Juozo Kručo, Zenono Malinausko, Valės Baronienės, Petro Kumbrevičiaus, Antano Petronio, Juozo Bekevičiaus, Antano Kavaliausko I, Antano Kavaliausko II, Vinco Stankevičiaus, Vlado Daugėlos, Karolio Kaušpėdo, Prano Varnausko, Sofijos Misikevičienės, Stepono Raugalos, Povilo Pielios, Juozo Vizbaro, Julės Kručienės, Albino Bugailiškio, Kazio Žekonio, Elzės Sipavičienės ūkiai. Iš viso 112 gyventojų.
Pokario metais žuvo Jonas Zlatkus-Kilogramas, iššaudyta Kumbrevičių šeima. Į Sibirą ištremtos Kručų (1947 m.), Povilo Pielios šeimos, Juozas ir Tautvilas Vizbarai (1949 m.). Julija Kručienė tremtyje mirė.

1949 metais balandžio 21 dieną kaime įkurtas „Paryžiaus komunos“ kolūkis.
1953–1992 metais priklausė Byčių kolūkiui. Kaimas visai išnyko XX a. 8 dešimtmetyje vykstant melioracijai.

Iš Šalnakandžių kilęs knygnešys Juozas Bukėnas, bibliografė, kraštotyrininkė Jonė Žebrytė, kariškis Vytautas Petronis.

1936 metais buvo užrašyti šie vietovardžiai: Alksnynas, Beržytė (krūmai), Lepšebalė, Viržynė (bala), Kumšynė (bala ir krūmokšniai), Oginė (krūmai, samanota bala), Panaktakė, Seliškis (pievos), Pašepetis (pieva ir miškas), Prūdelis (upelis), Šerkšna (miškas), Eglynėlis, Lieknas, Pakapa.

Molinio tvarto griuvėsiai Šalnakandžiuose. Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Reiktų rašyti ne ASILAS, o OSILAS

  • Manau, kad ir viešoje sferoje galėtų būti vartojami tarmiški vietovų pavadinimai- ne Šalnakandžiai, bet Šalnakundžiai,ne Salamiestis, bet Salomiestis, ne Alanta, bet Alunta,ne Grandeliškis, bet Grundeliškis, ne Mieleišiai, bet Melaišiai, ne Vabalninkas, bet Vabalnykas, ne Nedingė, bet Nedzingė, Juk kai kurių vietovių pavadinimai rašomi tarmiškai, pavyzdžiui Ažubaliai, o ne Užbaliai. Pavyzdžiui, Vokietijoje kartais vartojami tarmiški vietovių pavadinimai- Aldekerk, o ne Altkirch,Aldenhoven, o ne Altenhofen, Oldenburg, o ne Altenburg,, Šveicarijoje- Zollikon , o ne Zollinghofen,

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video