2024/03/29

 

NESUSTABDOMA BĖGANČIO LAIKO TĖKMĖ

Laikrodininkas Alfonsas Balčiūnas turi 50 metų profesinę patirtį.
Autorės nuotraukos

Štai ir vėl (ak, kaip greitai!) apsisuko metų ratas. Kad ir kaip norėtųsi laiką atsukti atgal, deja, tai kol kas įmanoma tik fantastiniuose filmuose, bet ne realybėje.

Ta proga pasikalbėjome su ilgamečiu Kupiškio laikrodininku Alfonsu Balčiūnu – ne tik apie lekiantį laiką, bet ir apie laikrodžių madas, jų taisymą ir kitas įdomybes.

Kristina VALYTĖ

Kupiškyje daugiau nei trisdešimt metų

A. Balčiūnas suskaičiavo, kad šiemet sukako penkiasdešimt vieneri metai, kai jis verčiasi šiuo amatu. Prisimindamas pradžių pradžią pasakojo, kad laikrodininko profesiją rinktis paskatino dėdė. Laikrodžių taisymas buvo jo kasdienybė, tad ir sūnėną įtraukė į laikrodžių pasaulį.

„Esu anykštėnas. Mokiausi Vilniuje, Vyriausiosios gyventojų buitinio aptarnavimo valdybos mokykloje.

Ten rengė ir batsiuvius, siuvėjus, mezgėjus, fotografus. Praktiką Anykščiuose atlikau, o baigęs mokslus gavau paskyrimą į Žemaitijos sostinę Telšius, ten penkiolika metų pradirbau.
Po to dar dirbau Panevėžyje, o kiek daugiau nei prieš trisdešimt metų, kai Kupiškyje labai trūko laikrodininkų, persikėliau čia, pasiūlė darbą, gyvenamą vietą, tai taip ir pasilikau“, – sakė A. Balčiūnas pajuokaudamas, kad jau labiau yra kupiškėnas nei anykštėnas.

Čia antrą kartą sukūrė šeimą, čia įsitvirtino ir šiame krašte priprato.

Kurį laiką A. Balčiūnas dirbo Buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate, kuris buvo centrinėje miesto aikštėje, o Nepriklausomybės metais pradėjo dirbti savarankiškai, Vytauto gatvės trečiame pastate, kuriame dirba iki šiol.

„Šitas pastatas kaip užkerėtas. Ir pirmame aukšte dirbau, ir antrame, bet niekaip iš šito pastato neišeinu. Nors ne, kai vyko remontas, teko trumpam išsikelti“, – juokavo laikrodininkas.

Išmaniųjų laikrodžių netaiso

Anot A. Balčiūno, laikrodininko darbas reikalauja logikos, didelio tikslumo, kruopštumo ir taiklių rankų judesių, mat netyčia sudrebėjusi ranka gali padaryti klaidą. Taip pat reikalinga ir aštri rega, kuria laikrodininkas iki šiol nesiskundžia.

Paklaustas, kas labiausiai žavi šiame darbe, A. Balčiūnas atsakė, kad laikrodžio konstrukcijos mechanizmai. Ypač rankinių laikrodžių, nes jie labai maži, pavyzdžiui, visas laikrodžio „protas“ gali būti didumo sulig nagu ar netgi žirnio dydžio.

Ano meto laikrodininkus mokė remontuoti tik mechaninius laikrodžius, o atsiradus elektroniniams, kvarciniams, teko baigti specialius kursus.

„Iš esmės per penkiasdešimt metų nepasikeitė ir remontui skirti įrankiai, gal tik vienas kitas naujas atsirado. Pagrindinis įrankis, be kurio turbūt neišsiversčiau, yra pincetas, nes plikais pirštais smulkių detalių būtų neįmanoma sučiupinėti“, – sakė laikrodininkas.
Atsiradus dabar labai madingai naujovei – išmaniesiems laikrodžiams su LED ekranais, o kartu ir specifiniams jų gedimams, anot pašnekovo, laikrodininkai jau nebegali niekuo padėti.

„Išmanieji laikrodžiai netaisomi, jie net neardomi. Tai net ne laikrodžiai, o išmanieji telefonai ant rankos. Tokia šių laikų technika, jos net neapsimoka taisyti. Pora metų ir pirk naują“, – teigė A. Balčiūnas.

Amžinai madinga klasika

Užtat mechaninis laikrodis, anot jo, yra nesenstanti klasika. Toks geras, kokybiškas, prižiūrimas laikrodis gali žmogui visą gyvenimą tarnauti. Laikrodininkui labai smagu, kad mechaninius laikrodžius vis dažniau nešioja ir jaunimas.

„Geras mechaninis laikrodis kainuoja apie du, tris šimtus eurų ar net daugiau. Renkantis laikrodį reikia atkreipti dėmesį ne tik į kainą, gamintoją, bet ir į dokumentus. Jie turi būti originalūs, ne kažkoks atkopijuotas lapelis“, – patarė A. Balčiūnas.

Kokie dažniausi laikrodžių gedimai? Laikrodininkas atsakė, kad dažniausiai klientai ateina pasikeisti laikrodžio bateriją, skilusį stiklą arba… prigirdo laikrodžius.

„Dažniausiai pats klientų pikas būna vasarą, kai, kaip mėgstu pajuokauti, visi grįžta iš jūros su surūdijusiais laikrodžiais. Kas užmiršęs išsimaudė, kas norėjo laikrodžio atsparumą vandeniu patikrinti, tik ne visus išmaudytus laikrodžius pavyksta sutaisyti“, – tvirtino jis.

Kalbantis laikrodininkas parodė ir nedidelę į vitriną sudėtą laikrodžių kolekciją.

„Nesu kolekcionierius fanatikas, čia sudėti tik atitarnavę senesnės kartos laikrodžiai, jie visi praktiškai veikia. Žmonėms patinka, apžiūri, kai kuriems šie laikrodžiai primena vaikystę, jaunystę“, – šypsojosi A. Balčiūnas pridurdamas, kad laikas labai greitai bėga, ir kuo tolyn, tuo greityn.

Nykstanti profesija

Šiandien laikrodis yra visur, ir telefone, ir kompiuteryje, ir televizoriuje, net ir kai kuriuose buitiniuose prietaisuose, tad dažnas ir be sieninio ar rankinio laikrodžio išsiverčia. Paklausus, ar įmanoma šiais laikais pragyventi iš laikrodininko amato, A. Balčiūnas patikino, kad galima.

„Dabar, kai esu pensininkas, tai šis darbas man kaip prasiblaškymas, prisidūrimas prie pensijos. Galbūt kitaip kalbėčiau, jei Kupiškyje būtų daugiau konkurentų. O yra kadaise buvę, kai mieste dirbo net keturi laikrodininkai, tada konkurencija tikrai jautėsi“, – palygino A. Balčiūnas.

Pasak jo, šiek tiek neramu, kad galbūt išnyks ši profesija, nes jaunimas nebenori mokytis tokio amato, nemato perspektyvos. Antra vertus, norisi tikėti, kad taip nebus, mat laikrodis kaip buvo, tikriausiai, ir bus per amžių amžius stilinga interjero detalė ar ranką puošiantis aksesuaras.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video