Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

LAISVOSIOS KALĖDŲ MINTYS

Linas Broga. Apie 1965 m. Lieptas per Širvėnos ežerą į Astravo dvarą Biržuose. Nuotrauka iš asmeninio Justo Jasėno albumo.

Justas Jasėnas

Justas JASĖNAS

Iš vaikystės atviruko

Miela Redaktore, švenčių proga iš Daugpilio gavau atviruką – su plačiašake egle, daugybe spindinčių burbulų. Tokių iš Lietuvos man nebeatsiunčia, gal jau neturi. Atsiminiau namus, tokiais burbulais ir aš padėdavau puošti eglę Kūčių vakarą, ne anksčiau. Tik todėl čia Tau ir rašau. Yra, gali, o ir turi būti ne vien „Kupiškėnų mintys“, bet ir laisvosios Kalėdų mintys. Ar ne? Kūčios kaime, Kūčios Kupiškyje, dar vienos Kūčios Kybartuose, o ir Kūčios Kaune, Maironio sode. Daugybė klasikų čia, jų gyvenimų keliai, ieškojimai, viršukalnės ir nuopuoliai, knygos. Tik, deja, Maironis nepasirodė, bet šalia buvo poetė Aldona Ruseckaitė, viską, beveik viską apie jį žinanti. Todėl ir pasakojo neatsikvėpdama, todėl ir įdėmiai klausiausi, visai nepavargau. Dar tame sode, o ir prie stalo sėdėjo, kalbėjo, tylėjo ir verkė rašytojai Vytautas Bubnys ir Leonardas Gutauskas, fotografas Romualdas Rakauskas, kompozitorius Bronius Vaidutis Kutavičius. Paklausi, kodėl jie, kodėl ne kiti. Ar maža jų? Kas juos ten pakvietė? Paprasčiausiai, jie visi šiais metais buvo pašaukti Dangop. Tad vėl ir vėl naujai mokausi skaityti jų knygas, matyti jų akimis fotografijas, įsiklausyti, kai kalba ar muzikuoja.

Iš Betliejaus tvarto

Taip sykį pamatęs ir nebeužmirštu to paveikslo, gal ir niekada nebepamiršiu. Veikiausiai Izraelyje lankydamasis regėjau. Kūdikėlis visai ne ėdžiose paguldytas, o erškėčių vainike, suvystytas ne ploniausia ir švelniausia drobe, o mirusiesiems skirtomis įkapėmis. Tik šiurpas išvydus suėmė, daugiau nieko. Ak, vaike, vaikeli, ar jau žinai, kas tavęs laukia, kas tavęs lauks. Ar jau spėjai suprasti, kad tau nepavyks nieko pakeisti, teks tik keičiant kentėti. Žinau, dar ne tai, dar ne dabar tau rūpi sudėtingi, painūs ir klampūs žmonių reikalai, tau tik miegas dabar, dabar tau tik pienas iš moters krūties…

Tuojau po Visų Šventųjų ir Vėlinių taip ir nebeužsivėrė klebonijos durys – nei dieną, nei naktį. Žmonės voromis tvoromis (kaime sakydavo „šniūrais“) ateidavo ieškoti Dievo duonos, Dievo pyrago, šventų bandelių, dangaus paplotėlių. Pirko daug, nusipirkę sunkiai tempė namo. Vis galvojau, kam jiems tiek reikia, bene virs košę. Te sau žinosi, niekam nieko nesakiau, juokas tik ėmė. Privalgėm, sočiai privalgėm Dievo duonos, Dievo pyrago, šventų bandelių, dangaus paplotėlių, net pilvelis susopo – ir kas. Aišku, kad ir vėlei nieko neįvyko. Kažkur kitur, kažkaip kitaip ta prasmė veriasi, atsiverti turėtų. Niekas tiksliai ir nežino, kur tas kažkur, kur tas kitaip… Rašytoja Vanda Juknaitė netikėtoje apysakoje „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ pasakys: „Miegamuosiuose, iš kur turėjau vesti penktokes į mankštą, kartą radau žiauriai besipliekiančias, besidraskančias mergaites. Įbėgęs auklėtojas atplėšė jas vieną nuo kitos, vienai skėlė antausį, kitai skėlė antausį, paskridusios atbulos jos tėškėsi į lovas, ir muštynės buvo baigtos.“ Poetas Vladas Braziūnas taip užbaigs: „O svarbiausia nieko nepaisyt ir šventai tikėti, kad savo šaukšteliu išsemsi jūrą. Baisiai tokius nenormalius žmones, nesvarbu, ką jie dirbtų, gerbiu. Ant tokių pasaulis ir tesilaiko.“

Iš Kazio Šimonio gatvės

Atsiminiau, pirmą kartą į Kupiškį su bičiule gimnaziste ir literatūros mokytoja atvažiavau 2000 m. vasario 24 d. Kultūros namuose surengtas konkursas poetės, žurnalistės Zitos Lukošiūtės premijai laimėti. Pretendavome, skaitėme eilėraščius. Nieko daugiau ir esmingiau neprisimenu. Kažkur, rodos, šiauriau nuo Panevėžio, kažkur tuojau už Skverbų tos trys nuokalnės, tos trys įkalnės. Jokio miesto vaizdo, įvaizdžio nepamenu, pilka, blanku. Tik aktų salės šviestuvai masyvūs, dideli, tad pastebimi. Po jais, o gal prie jų fotografavo Juozas Kraujūnas. Buvo ir lituanistė Aldona Galinienė, ir poetė, žurnalistė Elena Mezginaitė. Kiti, esantys nuotraukoje, rodos, gyvi… Prisimenu lygius, dailiai sušukuotus, ant pečių krentančius Elenos plaukus, pastebėdama asmeniškai lėtai kalbėjo, lyg atskirai ištardama, pabrėždama kiekvieną žodį, nesuvėlė dėstomų minčių kamuolin, tad viską gerai supratau. Ar kas galėjo tada pagalvoti, ar aš pats būčiau taip pagalvojęs, kad čia ir kad teks taip man… Važiuodavau į Zarasus, tad tik šonu, tik pačiu pakraščiu, beveik ne(prisi)liečiant. Ir, staiga, jau nebe šonu, tikrai ir ne pakraščiu. Sesei Fortūnai dėkingas esu.

Pakviesiu prie Kūčių stalo Juozą Kraujūną, jo kapą susiradau tik Kupiškin atvažiavęs. Lengvai atpažinau iš skulptūrinės kompozicijos – fotoaparato ir fotojuostelės. Pakviesiu Feliciją Jakutytę, ją tik sykį mačiau Vytauto gatvės namuose apgobtą didžiule vilnone skara. Ir giedrą dieną jos kambaryje prietema, užstoja gimnazijos rūmai, jie šalia, tad veido beveik neįžiūriu. Vakarienėn turėtų nepavėluoti Angelė Marija Jonuškienė iš Subačiaus, skaitydavome eilėraščius renginiuose. Prisimenu jos vešlius plaukus, jos didelius akinius, dar jos rankinę. Pasikviesiu Eugeniją Stančikaitę-Urbonienę, daug sykių ją tarmiškai kalbančią, skaitančią girdėjau. Ateis ne viena, o kartu su vyru Rimantu Urbonu, jo ūsus labiausiai įsiminiau. Sykį drauge su Rimantu ėjome tiltu per Širvėnos ežerą į Astravo dvarą Biržuose rūkydami. Ne tuo lieptu ėjome, nuotraukoje regimu, o nauju, tiesesniu, tvirtesniu. O paskui jau nieko daugiau nebebuvo. Tad ką gi… To baltojo, to ypatingojo Vakaro laukiu, linkiu, viliuosi. Tai ir pabūkim, sakau. Tai dar pabūkim…

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų