Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

ASTA ZIMKUS: „AMERIKOJE ŽMOGUS VERTINAMAS NE PAGAL DIPLOMĄ“

Mintys iš Viskonsino miškų apie gyvenimą, apie darbą ir gimtinę į Kupiškį skriejo idealiu interneto ryšiu. Atrodė, kad su buvusia subatėne Asta Zimkus, šiandien gyvenančia Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kalbamės tame pačiame kambaryje.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Pirma pažintis iš kitų žmonių

jos lietuvis, kuris puoselėja lietuvybę, yra vertas ir vertinamas“, – taip šią nuotrauką pakomentavo Asta Zimkus. Šis apdovanojimas jai už didžiulį indėlį puoselėjant lietuvybę Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovų buvo įteiktas 2020 metais Čikagoje per Kovo 11-osios minėjimą. Tą dieną, pasak jos, prasidėjo karantinas, milijoninis miestas buvo uždarytas. Atėjo ir nauja realybė. Nuotraukos iš asmeninio Astos Zimkus albumo

Manau, pati Asta į tai atsakytų, kad mudviem pasikalbėti buvo lemta, ir tiek, o Visata tam irgi neprieštaravo.
Pirmiausia apie šią moterį išgirdau iš šiemet vasarą Lietuvoje viešėjusios kraštietės Loretos Timukienės, kuri aktyviai dalyvauja Amerikos lietuvių veikloje, gyvena JAV, Ilinojaus valstijoje, Čikagos priemiestyje Lemonte, kur veikia ir Pasaulio lietuvių centras. Tuomet Loreta papasakojo, kad ten susipažino su keliais žmonėmis, kurie irgi yra kilę iš Kupiškio krašto.

Tarp jų buvo ir iš Subačiaus kilusi Asta Zimkus, Lietuvių dailės muziejaus, įsikūrusio Lemonte, direktorė. Loreta teigė, kad buvusi subatėnė atgaivino ne tik šį muziejų, bet ir meno galerijos veiklą, kad apie šį muziejų ir galeriją buria visus kūrybingus žmones – nuo vaikų iki garbaus amžiaus tautiečių.

„Asta turi neišsenkamą energijos užtaisą, yra visokiausių naujų idėjų generatorė, renginių organizatorė, sugeba uždegti kitus, kad tos idėjos taptų realybe“, – taip trumpai savo lietuviškos veiklos kolegę tada per pokalbį apibūdino Loreta.

Tremtinių vaikas

Išties sunku per atstumą kalbėti su žmogumi, apie kurį turi parašyti straipsnį. Joks nuotolinis vaizdas niekada neatstos gyvo pokalbio, neperteiks pašnekovo charizmos, vidinio žavesio, sklindančio iš akių žvilgsnio, kalbėjimo manieros ir kitų subtilių niuansų. O mes kalbėjomės net ne vaizdo ryšiu. Astą esu mačiusi tik nuotraukose.
Kai paskambinau Astai, Lietuvoje buvo 20 valanda, vakaras, o Viskonsino valstijoje, kur pašnekovė leido savaitgalį miškuose prie ežerų, tebuvo tik 13 valanda, ankstyva popietė.
Žinoma, geriausia pokalbio įžanga buvo tėviškės prisiminimai.

„Mano tėveliai Aldona ir Mykolas Užai tebegyvena Subačiuje. Abu jau garbingo amžiaus. Sesutė mirė prieš šešerius metus. Mano širdies dalelė visada su jais. Tėveliams nuolat paskambinu. Dažnai pas juos nenuvažiuoju. Toks laikas. Visi kitaip dabar gyvename.
Yra du Subačiai. Tai aš esu kilusi iš Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietės. Su režisiere Violeta Mičiuliene pasijuokdavome, kad esame abi ne kaip visi, o iš geležinkelio stoties.

Subačius manęs niekada prie savęs nepririšo. Tėveliai ten turi namuką, sodelį. Gailiuosi, kad iš jų neišmokau vaismedžių genėti. Dabar tokių įgūdžių prireikia, o tuomet ne tai man rūpėjo. Baigusi vidurinę išlėkiau į Vilnių toliau pasaulio pažinti.
Tik šiandien, sulaukus pusės amžiaus, pasidarė įdomu savo šaknis Lietuvoje patyrinėti. Iš kur ta mūsų stiprybė, sugebėjimas atsilaikyti prieš įvairias gyvenimo negandas.

Mano seneliai, tėvai buvo ištremti į Sibirą. Mama kilusi iš Pavašuokių, o tėtis – iš Viešintų. Grįžę iš Sibiro apsigyveno Subačiuje. Tėčiui buvo siūlytas geras darbas Mažeikiuose, jei įstos į komunistų partiją. „Ne, neparduosiu aš velniui dūšios“, – tuomet taip pasakė jis mamai ir liko dirbti paprastu vairuotoju. Mama buvo siuvėja. Dirbo Subačiuje buvusiame Utenos trikotažo fabriko filiale.
Mano vyro Vido tėvų šeima kilusi iš Telšių. Jie irgi buvę Sibiro tremtiniai. JAV yra labai daug tremtinių šeimų palikuonių.

Taigi buvo sunkūs, negailestingi laikai, sužaloti gyvenimai. Esu pastebėjusi, kad daug išbandymų ir kančių patyrę žmonės dažnai nugyvena ilgus metus, o tie, kuriems teko prisitaikėlių dalia, numiršta dar nenusenę. Įdomus toks pastebėjimas, kaip sunkumai užgrūdina žmogų“, – pasakojo Asta.

Rėmukų laužymas

Pašnekovės jaunystės pradžia sutapo su visuomeninės santvarkos virsmu. Atgimimas, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimas, ekonominė blokada. Šeimą sukūrusi ir pirmagimės Marijos susilaukusi jauna menininkų šeima susidūrė su pirmais sunkiais išbandymais. Dar mėnesio nesulaukusi sunkiai susirgo dukrelė. Laimė, viskas baigėsi gerai. Vaikas pasveiko. Pasak Astos, vyras buvo pasižadėjęs Žemaičių Kalvarijoje nueiti keliais penkiasdešimt ratų, kad tik dukra pasveiktų. Savo pažadą jis įvykdė prieš pirmą savo kelionę į JAV. Į lėktuvą sėdo kruvinais keliais ir pratrintais džinsais.

Keramikos dirbtuvių įkūrimas Lietuvių dailės muziejui Lemonte suteikė dinamikos ir veiksmo. Čia veikia galerijos „Siela“ vaikų meno mokykla, kurioje mokosi per 100 lietuviukų.

Pasak Astos, yra Aukščiausiasis, kuris globoja. Jei pažadėjai, kad niekam nekenksi, ką žadėjai, padarysi, gyvensi pagal dešimt Dievo įsakymų, tai ir vykdyk. Tikėjimas ir pasitikėjimas eina koja kojon. Kaip sakęs yra vienuolis Vilius Orvidas, nuolatinėje malonės būsenoje žmogus turi būti. Tuomet jam visi vartai bus atviri. Jei kažkur neįleis, tai jam nereikia ten eiti.

„Kai Vidas pirmą kartą porą mėnesių praleido pas dėdę JAV, padirbėjo, sugrįžęs į Lietuvą pajuto, kad jam čia stinga laisvės, veiklos perspektyvos, vaizdžiai sakant, pradėjo dusti. Tada ir gimė sprendimas į Ameriką važiuoti visai šeimai. Taip 1994 metais mes, jauni menininkai, ten ir atsidūrėme.

Nesakau, kad pabėgome, nekūrėme Lietuvos. Iš pradžių Amerikoje neketinome pasilikti. Norėjome pasimokyti, pakeliauti, susipažinti su tenykščiu gyvenimu. Pamažu įsibėgėjome. Viskas buvo įdomu. Dar truputį, dar truputį ir grįšime. Apkeliavome visą Ameriką. Atvykę nemokėjome anglų kalbos. Aš mokykloje mokiausi prancūzų, vyras – vokiečių kalbos. Taigi po darbo vakarais lankėme anglų kalbos pamokas. Po metų laisvai kalbėjome. Jauniems toks gyvenimo ritmas nebuvo sunkus.“

„Netrukus gimė sūnus Grigas. Tuo metu, pamenu, sėdime abu virtuvėje ir svarstome, ką daryti, ar sugrįžti į Lietuvą ir mokslus baigti, ar imtis kitų darbų. Menu sotus nebūsi. Vidas buvo baigęs tuometinį Telšių taikomosios dailės technikumą ir pradėjęs studijas Šiaulių pedagoginiame institute. Aš buvau baigusi Vilniaus kultūros mokykloje renginių režisūrą. Galvojau apie studijas konservatorijoje. Abiejų tėveliai visuomet mus ragino įgyti išsilavinimą.

Astos ir Vido Zimkų šeima.
Nuotraukos iš asmeninio Astos Zimkus albumo

Taigi tada sėdėdami virtuvėje uždavėme sau klausimą, ką norime veikti. Abu priėjome prie tos pačios nuomonės, kad trokštame laisvės, nuo nieko nepriklausyti, kad darbas biure, tarnavimas kitiems – ne mums.

Galėjau gyvenimą čiupti drąsiau. Amerikoje žmogus vertinamas ne pagal diplomą, išorę, o pagal tai, ar susitvarko su jam patikėtu darbu.
Nusprendėme, kad mums trokštamą nepriklausomybę ir laisvę savaip tvarkyti savo laiką, dirbti, kiek pats nori, gali suteikti tik nuosavas verslas. Taip Amerika sulaužė tuos rėmukus, į kuriuos buvome tarsi įsprausti“, – prisiminė Asta gyvenimo pradžią JAV.

Netrukus ji su vyru Čikagoje ėmėsi namų remonto, dažymo verslo. Po ketverių metų nusipirko pirmą šešiabutį namą. Vėliau įsigijo dar kelis, suremontavo ir pradėjo nekilnojamojo turto nuomos verslą.„Iš pradžių buvo baisu. Kas tuose namuose gyvens? Ar norės amerikiečiai iš dviejų tokių ištįsusių menininkų nuomotis būstą? Tikriausiai pasiųs mus toli toli. Nepasiuntė. Nuoma Amerikoje, beje, labai populiari. Kai gali padaryti daugiau nei reikia, kai gali žmogui įtikti savo darbu, kruopštumu, tai yra daugiau nei pinigai. Šis verslas mus išmokė galybės dalykų“, – tvirtino Asta.

Pasak jos, Amerika – galimybių kraštas, jei tik nori dirbti, nėra jokios ribos. Smagu buvo suvokti, kad jie, ne technikai, ne materialistai, o du menininkai, sugebėjo nuo nulio pradėti ir išplėtoti savo verslą.

„Vis dėlto Amerikoje gyvenimas nėra vien rožių žiedlapiais klotas. Matėme, kaip 2008 metais prasidėjusi finansų krizė gali uždusinti mažus verslus. Šiuo metu irgi šia prasme nerami situacija. Antra vertus, sunkumai užgrūdina. Jei yra Dievo sumanymas, kad tau lemta užaugti, tai ir užaugsi, pasieksi, ko nori. Neįprastos situacijos padaro žmogų stipresnį“, – buvo įsitikinusi pašnekovė.

Kasmetinės vaikų meno stovyklos. Prie trispalvių paukščių mozaikos, kurios sudėtos iš daugiau nei 2000 keramikinių gėlių. Kiekviena gėlė buvo sukurta lietuviuko už Atlanto. Pasaulio lietuvių centras.

Astai įdomios patirties suteikė ir darbas Čikagoje, vienoje iškilioje meno kolekcionierių šeimoje. Moteris prižiūrėjo jų būstą viename dangoraižyje. Ten jai atsivėrė kitas pasaulis. Pamatė, kaip gyvena labai turtingi žmonės, turintys išskirtinę meno kolekciją, kur ant sienų kabo Pablo Pikaso darbai.

„Supratau, kad galima tokį gyvenimą gyventi, jei nori. Lietuvoje turtas, socialinis statusas gana akivaizdžiai demonstruojamas, o čia ne taip šie dalykai matyti“, – teigė pašnekovė, penkiolika metų dirbusi turtingų kolekcionierių šeimoje.

Ko trokšti, tai ir bus duota

Asta pripažįsta, kad iš pradžių noras pulti į amerikietiško gyvenimo sūkurį, viską išbandyti, paragauti buvo labai stiprus. Ilgainiui atėjo supratimas, kad visgi savi marškiniai arčiau kūno. Taip įsiliejusi į aktyvesnę lietuvybės palaikymo veiklą. Taip atsirado ir muziejus. Aštunti metai jam vadovauja ir sakė, kad kitaip negalėtų gyventi. Asta įsitikinusi, kad kai dvasiškai tobulėji, augi ir ieškai dar kažko, tai tau ir bus duota.

„Gera, kai pasieki užsibrėžtą tikslą. Turi savo namus, automobilį, visokių daiktų, jautiesi apsirūpinęs viskuo. Amerika apskritai perkrauta daiktais. Tuomet pamažu ateina nuobodulys. Žmogui reikia labai nedaug. Imi mąstyti, ar nereikėtų visko mažiau turėti, gyventi tyriau, paprasčiau. Taip su vyru priėjome prie išvados, kad reikėtų savo verslą parduoti. Vargu, ar jo prireiks mūsų vaikams. Jie eina savo keliu. Marija Čikagos universitete baigė psichologijos studijas. Su amerikiečiu sužadėtiniu fiziku gyvena Naujosios Meksikos valstijoje. Sūnus Grigas universitete verslo studijas baiginėja, bet galva jo pramušta inžinerija. Senovinio automobilio variklį perrinko, remontuoja kitokią techniką. Taip verslaudamas jau užsidirba ir pragyvenimui. Smagu matyti, kai vaikas daro tai, kas jam patinka, kai matau, kad jo akys dega. Mums jis sako, kad „mano žmona bus lietuvė“. Ką gali žinoti? Man svarbiausia, kad vaikai ne materialistai, siekiantys savo karjerų, bet atviri ir naujai patirčiai, nori kažką gero, prasmingo ir kitų labui nuveikti. Lietuva jiems egzotiškas, kupinas atradimų kraštas, kuriame dar ir lietuviškai gali susikalbėti.

Taigi pardavėme du savo šešiabučius namus, vėliau dar vieną ir atėjome į muziejų. Įdedame pinigus į tuos dalykus, kur jų neatgausime, bet tai daryti pašėlusiai smagu. Kitaip gyventi ir negalėčiau. Lietuvių dailės muziejus Lemonte yra pelno nesiekianti organizacija, viena iš Pasaulio lietuvių centro maždaug 38 organizacijų. Vadovauti muziejui mane pakvietė Pasaulio lietuvių centro vadovas Artūras Žilys.
Muziejus labai dinamiška erdvė. Čia veikia meno mokykla, turinti 100 mokinių. Už pamokas reikia mokėti. Dailės moko profesionalūs dailininkai. Šios mokyklos veiklai pritarė muziejaus taryba. Vyksta stiklo, piešimo, keramikos užsiėmimai. Dipukų kartos moterys moko tautodailės. Gražu žiūrėti, kaip paauglys nori nusiausti pats lituanistinės mokyklos išleistuvėms juostelę, kaip vaikai tautiškais raštais apklijuoja kraičio skrynias. Turime ir veikiančias audimo stakles. Keramikos studija aprūpinta žiedimo staklėmis ir krosnimi. Keramikos mokau ir aš. Esu laiminga, kad galiu mokyti tokio dalyko, kuris yra mano hobis.

Muziejaus galerijoje „Siela“ rengiamos parodos, vyksta koncertai, spektakliai, susitikimai su įdomiais žmonėmis. Sulaukiame koncertuojančių, eksponuojančių savo kūrybą menininkų ir iš Lietuvos.
Muziejų perėmiau iš solidaus amžiaus tautiečių Dalios ir Liudo Šlenių. Muziejuje saugoma didelė išeivijos dailininkų darbų kolekcija, išeivijos dailės istorija, kūrusių dailininkų atminimas.

Lietuvių dailės muziejaus Lemonte valdyba.

Visuomeninės veiklos patirties turėjau, nes leidau vaikus į lituanistinę mokyklą, kur daug kas vyksta pačių tėvų ir vaikų iniciatyva. Pavyzdžiui, reikia vaikams eglutę papuošti, tai eina pačios mamos ir viską suorganizuoja, padaro. Mano naują veiklą labai palaikė ir palaiko vyras. Esame bendražygiai. Jis neužmetė meno. Rengia parodas Čikagoje ir kitur. Atsirado didelis būrys bendraminčių. Muziejuje reikėjo daug ką sutvarkyti, atnaujinti. Įgyvendinome įvairius projektus. Su vaikais sutvarkėme muziejaus albumus, lentynas. Muziejus nuomoja patalpas iš Pasaulio lietuvių centro. Reikia dirbti, kad nuomą sumokėtume. Imame ir paskolą. Išmoksti skaičiuoti, ką reikia daryti, ko ne. Muziejus šiek tiek lėšų gauna iš Lietuvių fondo, mums paaukoja ir pavieniai žmonės. Visiems jaučiu amžiną, nesibaigiantį dėkingumą.
Iš apsilankiusių tautiečių iš Lietuvos ne kartą esu girdėjusi, kad turbūt čia dirbdami gauname geras algas. Ne. Patys grindis plauname, patys vaišes suruošiame prireikus, patys lankytojų bilietėlius plėšome, renginiams pasibaigus patys žmones išleidžiame“, – apie savo ir padėjėjų veiklą pasakojo pašnekovė.

Paklausta, kodėl galerija pavadinta „Siela“, Asta sakė, kad Lietuvių dailės muziejuje buvo ne viena salė. Norėjosi, kad bent viena kažkuo išsiskirtų. Meno galerija – kintanti erdvė. Tas „Sielos“ pavadinimas jai nuo liežuvio nuskrido netikėtai su keliais draugais vieną vakarą sėdint prie virtuvinio stalo. Juk ten vykstanti veikla susijusi su dvasios pastangomis, kurios skirtos žmonių sielų atgaivai. Tas pavadinimas įgijo ir kitokią prasmę, padiktavo naują veiklos formą. Dabar, kai miršta tiek daug žmonių, į galeriją „Siela“ iš pirmame aukšte įrengtos koplyčios ateina kartu pabūti prie kavos puodelio mirusiųjų artimieji, draugai. Čia jie gali peržiūrėti skaidres, prisiminti velionį. Tai kitoks pasibuvimas, nepanašus į gedulingus pietus.

Nauji horizontai

Asta su manimi kalbėjosi iš Viskonsino valstijos miškų. Čia Zimkai nori sukurti lietuvių meno parką, kuris jau turi ir pavadinimą – „Angelų slėnis“. Vidas kiekvieną savaitę po kelias dienas važiuoja ten darbuotis iš Lemonto. Iki ten kelionė užtrunka 6 valandas.
Asta juokėsi, kad, matyt, tas nuolatinis laisvės troškimas juos vėl veda pirmyn.

Viskonsine tarp miškų prie ežeriuko gali laisvės įkvėpti pilna krūtine. Čia nereikia nešioti ir visiems įkyrėjusių veido kaukių kaip Ilinojaus valstijoje.

„Viskonsine dažnai su šeima poilsiaudavome prie ežerų, uogaudavome, grybaudavome. Kartą vyras man parodė viduryje miško rąstinį namelį su dviem miegamaisiais, tokį tipišką amerikietišką. Iš pradžių patys jį norėjome įsigyti. Bet vėliau supratome, kad mums jo nereikia. Tad namelį nupirko muziejus. Iškirtome aplink krūmynus, sutvarkėme ežerėlio pakrantę. Liko namelį išdažyti. Turės dabar menininkai vietą savo skulptūroms skaptuoti. Planuojame čia rengti įvairius jų plenerus. Energijos tokiems gyvenimo žaidimams abu su Vidu turime. Norime dar kažką gero kitiems padaryti ir sulaukti atgalinio ryšio. Svarbu tą sėkmės siūlelį pagauti, kiekvienas gali jį pagauti“, – buvo įsitikinusi Asta.
Ji sakė pastaruoju metu skaitanti daug dvasinės literatūros, Džiaugėsi, kad nuotoliniu būdu gali klausytis geriausių lektorių paskaitų ir iš naujo atrasti svarbias gyvenimo tiesas.

Moteris prisipažino, kad ankstyvos jaunystės laikai, kai atliko praktiką Kupiškio kultūros namuose, statė kažkokį spektaklį su vaikais Subačiuje, dabar tarsi nugrimzdę į rūką. Iš to laiko nieko beveik nebepamenanti. Vis dėlto tėveliai ir mokykla, nesvarbu, kad buvo sovietiniai laikai, jai padėjo stiprius vertybinius pagrindus. Paprasčiausiai savo buvimu auklėjo. Tai supratusi gyvendama Amerikoje.

Astos Zimkus kūryba. Iš ciklo „Karalienės rytas“.

„Amerikiečiai daug ką gauna tarsi ant lėkštutės padėtą, o mes augome, kai visko stigo. Patys turėjome nusimegzti, pasisiūti, sukurti, pritaikyti. Galėjome improvizuoti. Amerikiečiai labai vadovaujasi įvairiomis taisyklėmis, pavyzdžiui, kokių patiekalui produktų reikia, kiek dėti ir kokių prieskonių, kiek kepti, virti, o mes nebijome pasikliauti savo skoniu ir eksperimentuoti. Antai vaikystėje visokius „sekretus“ žaisdavome, iš gėlyčių lėlėms suknytes darydavome, nes per daug žaislų neturėjome. Tą kūrybiškumą Amerikoje galima tobulai išnaudoti.
Be abejo, amerikiečiai stiprūs dirbdami specializuotoje savo srityje, bet tokiam žmogui tikru išbandymu gali virsti kad ir naujų batų pirkimas“, – apie lietuvių ir amerikiečių skirtumus kalbėjo Asta.

Pasak jos, lietuviai visgi fantastiškai geri žmonės. Dauguma gyvenimo mėtyti ir vėtyti. Gal per mažai jiems atjautos ir dėmesio parodoma. Vyras, sugrįžęs į Lietuvą, mamai nuperka gėlių. Pačiai teko įsitikinti, kaip atkuto, geranoriška ir besišypsanti tapo gėlių pardavėja, kai sulaukė iš vyro komplimento.

„Baisu pasidaro šiuo metu skaitant lietuviškus interneto portalus. Žmonės susipriešinę, pikti. Išbėgs kuo toliau nuo tokio psichologinio smurto. Sakau, tik nesuplėšykime tautos. Tikiu, kad žmonių sąmoningumas išaugs, kad gėris triumfuos. Visi mes esame iš Dievo. Myliu jus visus – skiepytus ir neskiepytus. Gal kada su Vidu ir sugrįšime atgal į gimtinę“, – pokalbio pabaigoje sakė Asta.

Reklama
5 Komentarai

5 komentarai

  1. :( (78.63.160.76)

    2021-12-14 at 07:44

    bent jau Kupiškyje – diplomas nereikalingas . Čia geriausias diplomas – pažintys ir užnugaris , o jei dar ,, partija “ , tai karjera garantuota . Deja .

  2. Rasa Stankevičienė (85.206.213.174)

    2021-12-14 at 06:44

    Dirbtinės šypsenos-nė lašo natūralumo.Taip jau myli tą Lietuvą,taip jau myli,bet išdūmė svetimon šalin

  3. Tikra tiesa (84.15.190.63)

    2021-12-13 at 20:00

    Ir labai protingos mintys: “TIK NESUPLĖŠYKIME TAUTOS“. Tokia maža Lietuva, nenormalu rūšiuoti žmones į skiepytus ir neskiepytus, išmintinga valdžia turėtų vienyti tautą, o ne skaldyti. Sėkmės didžiausios šiai gražiai lietuvių šeimai.

  4. Na, (78.61.149.74)

    2021-12-13 at 18:07

    Bet visi norėtų, kad gydantis gydytojas turėtų diplomą… Ir ne tik gydytojas.

    • kažkas (82.145.220.196)

      2021-12-14 at 07:42

      Tai specialistams reikia diplomų, o ar specialistas vis dar žmogus – skaičiuojam nežiūrėdami į popierėlius 😉

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų