Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

MINTYS PO DARBO – APIE MOKYKLĄ IR UGDYTINIUS

„Neprašau manęs vadinti mokytoja. Jie į mane kreipiasi vardu“, – šypsojosi Kupiškio mokykloje „Varpelis“ muzikos mokytoja dirbanti Vaida Kalamažnikienė.

Daugiau nei trisdešimt metų toje pačioje įstaigoje dirbanti mokytoja atvirai papasakojo, kaip laikui bėgant keitėsi požiūris į pedagogą, kas atperka sunkų mokytojo triūsą ir kaip pavyksta rasti etnografiniams konkursams labai trūkstamų talentų.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Per supratimą, per širdį, per meilę

Muzikos pedagogės kelią V. Kalamažnikienė pasirinko dar būdama paauglė, kai po aštuonių klasių įstojo į Panevėžio Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Pašnekovė ne vietinė, baigusi mokslus į Kupiškį atsikėlė iš Anykščių krašto.

Pasak mokytojos, darbas su vaikais turi eiti per supratimą, per emocijas.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

„Tėtis buvo labai mylintis muziką savamokslis muzikantas, grodavo akordeonu. Mama irgi buvo aktyvi saviveiklininkė. Natūralu, kad panašia kryptimi ir aš pasukau. Būdama penkiolikos išvažiavau iš tėvų namų, iš pradžių nė dorai nesupratau, ką aš ten veikiu, bet labai greitai įsibėgėjau, mokytis sekėsi. Po mokslų persikėliau gyventi ir dirbti čia, į Kupiškį. Mokykla anuomet turėjo visai kitą pavadinimą. Tai buvo „Lopšelis-darželis Nr. 1“, – sakė V. Kalamažnikienė.

Mokytoja prisimena ir tuos laikus, kai ugdymo įstaigoje pradėta mokyti neįgalius vaikus ir jaunuolius. Pasak jos, pirmais metais darbas buvo labai sudėtingas, nes buvo daug nežinomybės. Mat anuomet kalbėti apie negalią turinčius vaikus buvo tabu.

„Tais laikais neįgalūs vaikai slėpti. Apie tai garsiai nekalbėta, neviešinta, lyg kokia gėda būtų. Tėvai namuose patys vaikus augindavo, ugdydavo, kantriai nešdavo tą kryželį.

Tik vėliau pradėta kalbėti apie neįgaliųjų integraciją, socializaciją, aukštosios mokyklos ėmė ruošti neįgaliųjų ugdymo specialistus, atsirado ir specialios programos“, – prisiminė neįgaliųjų meninio ugdymo specializaciją įgijusi V. Kalamažnikienė.

Dirbdama tiek su darželinukų grupėmis, tiek su kompleksinę negalią turinčiais vaikais ir jaunimu, mokytoja per ilgus metus jau prisitaikė prie dabartinės situacijos.

„Kartais susimąstau, kiek daug kartų per vieną dieną turi persiorientuoti, juk ir ugdymo pobūdis ir metodikos visiškai skirtingos. Ir darbas nenuspėjamas, pasiruoši, susistyguoji pamoką, nueini ir praktiškai nieko iš to nebelieka. Turi būti viskam pasirengęs. Dirbant su neįgaliais vaikais graudulio neturi būti, nes tada negalėtum dirbti. Tiesiog yra supratimas, palaikymas, pripažinimas.

Darbas su vaikais turi eiti per supratimą, per širdį, per meilę. Matai, kaip jie laukia to susitikimo, kaip tai jiems yra svarbu“, – tvirtino pedagogė.

Perėmė kupiškėnų tarmę

V. Kalamažnikienė ne tik lavina vaikų muzikinius gebėjimus, bet ir pastebi talentus. Mokytoja kasmet parengia vaikus lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkursui „Tramtatulis“ ir jos paruošti ugdytiniai vos ne kasmet tampa laureatais.

„Kur toji sėkmės paslaptis, tiksliai negalėčiau pasakyti. Greičiausiai, kad etnokultūra yra ta sritis, kurią intuityviai jaučiu.

Sunku rasti talentų etnokultūros konkursams. Kuo toliau, tuo sunkiau, nes jaunų šeimų, kurios namuose bendrauja tarmiškai, labai mažai. Pakalbu tarmiškai, dainelę padainuoju ir klausiu vaikų, ar supratot? Vienas kitas tik pasisako supratęs. Tuomet reikia išsiaiškinti, ar tėvai tarmiškai kalba, ar seneliai. Labai svarbus ir jų bendradarbiavimas, pagalba. Jei artimieji nekalba tarmiškai, tai ir tie žodžiai iš vaiko lūpų skambės kaip užsienio kalba. Svarbu ir patį vaiką sudominti. Į pasakojimą dainelę įterpti, kad būtų žaismingiau“, – tvirtino etnografiniams konkursams vaikus ruošianti pedagogė.

Iš kur ta meilė etnokultūrai ir kupiškėnų tarmei? Mokytoja sakė, kad visa tai iš folklorinio ansamblio „Kupkėmis“. Šiam kolektyvui V. Kalamažnikienė priklauso dvidešimt ketverius metus. Etnokultūra straipsnio heroję suvedė ir su vyru Audriumi, kuris taip pat yra šio folklorinio ansamblio narys.

Kupiškio kultūros centro folkloriniame ansamblyje „Kupkėmis“ pašnekovė sutiko ir savo vyrą Audrių.

„Kupiškėnų tarmę perėmiau iš vyro. Jis grynas kupiškėnas, ir jo tėvai labai gražiai tarmiškai kalba. Kai rašau vaikams tekstus, visada prašau Audriaus pataisyti. Džiaugiuosi, kad sekasi vis geriau, vis mažiau klaidų randa.

Savos tarmės neturiu. Aš gimusi Zarasų rajone, po to su šeima persikraustėme į Anykščius, bet tarmiškai namuose niekas nešnekėjo“, – prisipažino mokytoja.

Žaidelių kaimo bendruomenės šventėje.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Po darbo vis tiek galvoja apie vaikus

Čia pat ir Tarptautinė mokytojų diena. V. Kalamažnikienė suskaičiavo, kad ji jau trisdešimt pirmoji. Kiek nutikimų per visą šį laikotarpį nutiko, sunku ir išvardyti. Ir darbą buvo pramiegojusi, ir vaikai išdaigų buvo iškrėtę, tačiau labiausiai įstrigo renginiai, prie kurių organizavimo visada teko prisidėti ir pačiai personažu pabūti. O kuo tik nebūta – ir Pepe Ilgakojine, ir Karlsonu, ir snieguole, ir žiurke, ir vyšnia… Dabar labai gaila, kad pandemija renginių organizavimą apribojo.

Ar per tiek metų pasikeitė požiūris į mokytoją, į jo darbą? Pasak V. Kalamažnikienės, tikrai daug kas pasikeitė, tik jausmas tas pats išliko.

„Atrodo, baigiasi darbo valandos, uždarai duris, bet niekas nepasikeičia. Net būdama namuose galvoju apie vaikus. Kitaip neišeina.

Nėra taip, kad Mokytojų diena man būtų labai svarbi, bet aišku, kad ši diena šventiškesnė. Sveikinu kolegas, buvusius mokytojus. Jei pati vieną kitą žiedelį gaunu, tai irgi džiaugiuosi.“

„Vis dėlto ne gėlių žiedai per šventes atperka mokytojo triūsą, o spindinčios mokinių akys, kai užsiėmimas baigiasi, o vaikai dar nenori išeiti. Širdžiai malonu, kai girdi, kad tai, ką įdėjai, vaikas panaudoja pats neprašomas – ką nors veikdamas išmokytą dainelę paniūniuoja, toliau pasirenka mokytis muzikos. Tai atpildas, įvertinimas pačiai sau.

Tiesa, kad seniau mokytojas labiau buvo gerbiamas. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo paties mokytojo. Antra vertus, laikai keičiasi ir mes visi keičiamės. Aš neprašau vaikų manęs vadinti mokytoja. Jie į mane kreipiasi vardu“, – teigė V. Kalamažnikienė.

Paklausta, ar yra griežta mokytoja, ji atsakė, kad tikrai ne, jei vaikas nenori dainuoti, tikrai neįsižeidžia. Gali būti, kad muzikavimas jam visai ne prie širdies. O galbūt jis taip maištauja norėdamas lyderiu būti?

Nuotaikinga akimirka iš 2010 metų rajono ikimokyklinių įstaigų metodinio būrelio renginio „Pienės pūkas“. Vaida Kalamažnikienė viduryje. Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Iniciatyvos ir metodai

Mokytojos iniciatyva mokykloje atsirado ir lauko muzikos instrumentų erdvė „Garsų gaudyklė“. Ji labai patinka vaikams. Visai neseniai mokykla įsigijo ir originalius lauko muzikinius instrumentus.

Garsų gaudyklė – Vaidos Kalamažnikienės sumanymas. Šiemet mokykla įsigijo ir originalius lauko muzikinius instrumentus.
Autorės nuotraukos

V. Kalamažnikienė sakė savo darbe taikanti daugybę įvairiausių metodų, bet labiausiai jai pačiai prie širdies – muzikos terapijos ir relaksacijos metodai integruojant dailės terapiją. Apie pastarąjį – relaksacijos – papasakojo plačiau.

„Mokykla turi Petro Dagilio relaksacijos kambarį. Skamba muzika, rodomi gražūs vaizdai ekrane, uždegama žvakė su eteriniais aliejais, reguliuojama šviesa, turime ir emocinių pagalvėlių, yra įrengtos aromatinės dėžės, patogūs krėslai. Aktyvinami pojūčiai – uoslė, klausa, jutimas, rega. Tai ramina ir atpalaiduoja. Net patys judriausi vaikai užminga“, – kambarį trumpai pristatė ji.

Nors ilgus metus pedagogė paskyrė vaikų muzikiniam ugdymui, laikas pralėkė greitai – nė nepastebėjo, kaip ir pačios atžalos užaugo. Sūnus Erikas baigė studijas ir dirba renginių organizavimo versle, o dukra Urtė – jau dvyliktokė. Abu muzikalūs. Sūnus dar būdamas mokinys savarankiškai išmoko groti gitara, gimnazijoje mokydamasis buvo įkūręs muzikinę grupę „YO!NOYD“, ansamblyje „Kupkėmis“ vaidino piemenėlį „Kupiškėnų vestuvėse“. Dukra gražiai dainuoja, yra etnografinių konkursų dalyvė, gabi dailei.

Kartais užsiėmimus mokytoja veda ir relaksacijos kambaryje.
Vilės Leščinskienės nuotrauka

Mokytoja, nestokojanti sumanymų

Gražių žodžių V. Kalamažnikienei negailėjo Kupiškio mokyklos „Varpelis“ direktorė Daiva Pečiukėnienė.
Anot jos, mokytoja deda labai daug pastangų, kad būtų puoselėjama etninė kultūra. Jos dėka mokyklos tradicijos turi gilias šaknis. Etnokultūrinis ugdymas įtrauktas į mokyklos strateginį planą kaip mokyklos stiprybė. Mokykla šiemet gavo rajono Savivaldybės finansavimą tautinio ir pilietinio ugdymo projektui „Augu Lietuvoj“, tad jei epidemiologinė situacija bus palanki, vaikų laukia įdomūs edukaciniai užsiėmimai.

Taip pat vertėtų pabrėžti, kad ši mokytoja geba mokomuosius dalykus perteikti inovatyviai.

V. Kalamažnikienė puikiai įvaldžiusi šiuolaikines technologijas, tad nuotolinis ugdymas yra patrauklus ir prasmingas. Ji nevengia pokyčių, nuolat tobulėja.

„Mokytoja Vaida – šilta, atvira, draugiška, iniciatyvi, nevengia pokyčių, o ir kitiems mokytojams visada pagelbsti“, – sakė direktorė.

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. Pingback: Didžiuojamės savo mokytojais ! | Ugdymocentrasvarpelis.lt title

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų