Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

VIZGIŪNAI – PASAKOJIMAS TARSI SU DVIGUBU DUGNU

Vizgiūnai – kaimas Kupiškio seniūnijoje ir parapijoje, 3 kilometrai į vakarus nuo Kupiškio. Gretimi kaimai Svideniai, Intapai, Keršuliškiai, Mutkūnai.

Vakarų pusėje driekiasi Samanynės miškas, į pietus – smėlio karjeras ir Burštyno (Palėvenės) ežeras. Lėvens slėnyje šalia kaimo yra mineralinio vandens šaltinis. Kaimo vakariniu pakraščiu nutiestas Kupiškio–Vabalninko plentas.

Vizgiūnų karjero ežeriuke šiandien gyvena gulbės, o seniau čia buvo Vizgiūnų kaimo sodybos ir dalis Palėvenės dvarvietės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Į miestą – tik surištą

Pažintis su Vizgiūnų kaimu užsitęsė dvi dienas. Pirmą dieną, pasirodo, apsilankėme Palėvenės viensėdyje, buvusioje dvarvietėje, kurią vietiniai priskiria prie Vizgiūnų. Kitą dieną radome ir Vizgiūnų kaimą, į kurį patogiausia važiuoti asfaltuotu keliu Antašavos link.

Danutė ir Eugenijus Varanauskai prie savo namo su ištikimu sodybos sargu.

Antrą dieną susipažinome su Vizgiūnuose gyvenančiais Eugenijumi ir Danute Varanauskais. Jie papasakojo, kad 2002 metais čia nusipirko buvusią Juozo ir Grasildos Karaliukų sodybą. Prieš tai ji gal penkerius metus po savininkų mirties stovėjo tuščia. Pradėję čia gyventi remontavo namą, pasistatė naują priestatą, lauko virtuvę, dirbtuvę, pirtį. Iš senų pastatų liko tik 1939 metais statyta klėtis. Joje dabar vištas laiko. Klėtis anksčiau stovėjo toje pusėje kaip ir namas. Apie 1960 metus ji buvo pertempta į kitą kiemo pusę, o jos vietoje tais pačiais metais pastatytas namas, kurį jie čia apsigyvenę remontavo. Kitus ūkinius pastatus nugriovė, nes buvo sutrūniję.

Pasak Eugenijaus, ankstesnis šios sodybos savininkas buvo labai verslus, bet gyveno kukliai, kad nepatrauktų ilgapirščių dėmesio.

Šimtametė sodybos klėtis mena senuosius Varanauskų sodybos savininkus Karaliukus.

„Šioje sodyboje žmonių gyventa nuo seno. Apie tai byloja prie namo augantis senas ąžuolas, kuriam tikrai 120–130 metų, ir sodybą supančios panašaus amžiaus liepos. Aš daug metų dirbu miško darbus ir apie medžius nemažai išmanau“, – kalbėjo dabartinis sodybos šeimininkas.

Varanauskai į Vizgiūnus atsikraustė iš Kupiškio. Gyveno Kraštiečių mikrorajone. Ten 1991–1994 metais pasistatė alaus barą. Danutė dirbo barmene. Tada Kupiškyje gyveno dar nemažai žmonių. Pirmi alaus baro gyvavimo metai buvo sėkmingi. Tose patalpose vykdavo ir šokių vakarai, grodavo gyva muzika. Jei prireikdavo, tai ir gedulingus pietus suruošdavo, ir pobūvius kitomis linksmesnėmis progomis. Jų alaus baras veikė iki 2003 metų.

Eugenijus sakė, kad labai džiaugėsi nutraukę šį verslą, kuris vėliau tapo nuostolingas. Tarsi našta nuo pečių nusirito.

Šiuo metu Danutė ūkininkauja. Laiko 6 karves, per 100 vištų, 20 žąsų. Po kiemą laksto ir dvi vištos su viščiukais. Namų ramybę saugo keli šunys. Pasak moters, reikia su lapėmis ir vanagais pakariauti, bet kol kas ši kova sėkminga.

Varanauskų tvenkinyje įveista žuvies. Žaliuoja bulvių laukas, sode boluoja šiltnamis. Kai abu namuose triūsia, yra lengviau. Sunkiau Danutei būna visus darbus aprėpti, kai vyras išvažiuoja.

Varanauskų sodyba žvelgiant nuo kaimo keliuko.
Autorės nuotraukos

Eugenijus tęsia darbą miškuose visoje Lietuvoje. Vyras dirba pagal individualios veiklos pažymą. Pasak jo, beveik metus šie darbai buvo sustoję. Labai krito medienos kaina. Šiandien ji vėl kyla ir veiklos atsiranda.

Du Varanauskų sūnūs gyvena Jungtinėje Karalystėje. Vasarą atvažiuoja aplankyti tėvų.

„Stengiamės puoselėti sodybą, neapsileisti, kad vaikams būtų malonu sugrįžti ir pasibūti. Mėgstu sodinti medelius. Turime net pakalnučių medį“, – džiaugėsi Eugenijus.

Žiemą seniūnija jų kaimo žvyrkeliuką nuvalo. Kai reikia, palygina greideriu. Tai automobiliu penki kilometrai iki Kupiškio tėra vienas juokas.

„Abu esame kilę iš kaimo. Jei būtų kitaip, Vizgiūnuose gal ir nebūtume pritapę. Dabar gyvename dėl savęs. Kol sveikata gera, kol leidžia krutėti“, – kalbėjo Danutė.

Įdomi Danutės ir Eugenijaus pažinties ir gyvenimo istorija. Moteris yra kilusi iš Saločių (Pasvalio r.), o vyras iš Ukmergės rajono. Susipažino jiedu Trakuose ant tiltelio. Eugenijus su dviem draugais vaikštinėdamas po Trakus ant to tiltelio pamatė tris merginas. Vyrukai nusprendė jas užkalbinti.

„Taip jau keturiasdešimt metų užkalbėjęs yra“, – šyptelėjo Danutė.

Varanauskų žąsys su „žąsigoniu“.

Abu buvo išvykę į vadinamąsias komjaunuoliškas to meto statybas Krasnojarsko krašte, kur statė anglies elektrinę. Iš ten atvažiavo į Kupiškį. Čia jau gyveno Eugenijaus sesuo Valerija. Ji ir pavadino į šį kraštą. Be to, suviliojo galimybė gauti dviejų kambarių butą naujame name.

Kupiškyje 1981 metais jiedu susituokė. Eugenijus pradėjo dirbti Žemės ūkio susivienijime mechaniku, Danutė statybose. Vėliau jų darbovietės keitėsi.

„Dabar mane gyventi į daugiabutį namą reikėtų atvesti surakintomis rankomis. Kai buvome jauni, o vaikai maži, tai miesto gyvenimas mums tiko, darbas, darželis, mokykla – viskas buvo šalia, patogu.
Kaime gera gyventi. Draugės aplanko su savo anūkais. Čia vaikai atvežami tarsi į zoologijos sodą karvių, paukščių pasižiūrėti. Svarbiausia, kad čia mes nejutome jokio karantino. Gyvenimo ritmas liko toks pat. Į kiemą, į laukus išeiti niekas nevaržė. Į miestą nuvažiuodavome retkarčiais tik apsipirkti. Tokio pasižmonėjimo mums užtekdavo“, – apie savo jauseną kalbėjo Danutė.

Kur dūzgia bitės

Iš Varanauskų pasukome į artimiausią vienkiemį pas ten bitininkaujantį Petrą Marinską. Sodybos šeimininką radome kiemą grėbstantį. Jis papasakojo, kad anksčiau ši sodyba priklausė Jonui ir Paulinai Bražiams. Prieš dvidešimt metų su žmona Valerija ją įsigijo. Ūkiškas gyvenimas čia vyksta ištisus metus. Žinoma, vasarą intensyvesnis, žiemą lėtesnis.

Kupiškėnas Petras Marinskas savo sodyboje Vizgiūnuose laiko ne tik bites.

Marinskai laiko vištų, avių, iki dvidešimties bičių šeimų. Turi sargų šunį. Sodyboje yra tvenkinys. Daug gražių gėlynų, šiltnamis.

„Škudžių veislės avys per žiemą gyvena klojime. Jos nebijo šalčių. Nereikia man sodybos pakriaušių žolės pjauti. Avytės nušienauja. Treti metai jas laikome ir esame patenkinti. Aplinkui daug liepų, kitokių medingų augalų. Taigi mūsų bitutėms yra iš ko medų sunešti. Dar už klojimo esu pasėjęs dėl jų papildomai 20 arų medingų augalų.

Šiemet medunešis neblogas“, – pasakojo apie savo ūkį pašnekovas.

Sugrįžo į tėviškę

Pro Marinskų namus vingiuojančiu keliuku netrukus pasiekėme ir trečią Vizgiūnų sodybą, kuri anksčiau priklausė Jonui ir Bronislavai Sirvydams.

Šiandien čia gyvena jų dukra Elzė (kaip dokumentuose) arba Alina (taip nuo mažens vadinama) Šiaučiūnienė (Sirvydaitė) kartu su negalią nuo vaikystės turinčiu broliu Kaziu. Kartu įsikūrusi ir moters dukra Asta su vyru. Vyksta namo remonto darbai.

Elzė (Alina) Šiaučiūnienė savo namų kieme.

Sodybos šeimininkė iš pradžių su šeima gyveno Kupiškyje. Vėliau grįžo į tėviškę.

„Mano tėvai turėjo apie 11 hektarų žemės. Dabar ją dirba anūkas Mangirdas. Sodyboje savo reikmėms užsiauginame daržovių, laikome tik vištų, aptvėrę iš visų pusių, nes suopis čia mėgsta pasisukioti, lapės“, – pasakojo Elzė Alina.

Baigusi tuometinę Žemės ūkio akademiją ir įgijusi buhalterės specialybę, ji daugiausia dirbo Kupiškio agrochemijos įmonės buhalterijoje. Vyras Vytautas buvo tuometinės Tarpkolūkinės statybos organizacijos darbuotojas. Miręs. Amžinybėje ilsisi ir moters tėvai.

„Žemę labai norėjo susigrąžinti mama. Kai pasikeitė santvarka ir buvo galima atsiimti savo žemę, ji taip ir padarė. Ūkininkauti teko man ir vyrui. Mūsų ūkis buvo mišrus. Laikėme dvi tris karves, sėjome javus. Buvo nelengva. Šiuo metu ūkininkaujantis anūkas, dukros Astos sūnus, Mangirdas užsiima vien tik augalininkyste.

Kita mano dukra Vita, Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorė, gyvena Panevėžio rajone. Ji turi dukrą Sofiją ir sūnų Domantą. Esu jau promočiutė. Anūkė Sofija susilaukė sūnaus Dovilo“, – pasakojo apie save ir vaikus moteris.

Pasak jos, Vizgiūnai visada priklausė Kupiškio parapijai. Kaimas turėjo savo kapelius. Žvyro karjeras juos sunaikino, kaip ir pusę jų kaimo.

Taip šiandien atrodo buvusi Sirvydų sodyba, kurioje gyvena jų palikuonys.

Elzei Alinai teko mokytis Akmenytės pradinėje mokykloje, kuri buvo Palėvenės viensėdyje. Anot pašnekovės, Akmenytės kaimas yra kitoje pusėje Paketurių link. Mokykla pavadinta to kaimo vardu dėl to, kad ten norėjo statyti pradinę mokyklą, bet nusprendė, kad bus geriau ją turėti prie Vizgiūnų, Palėvenės viensėdyje, nes čia ir aplinkiniuose kaimuose tada buvo daugiau vaikų.

Pasak moters, Palėvenės viensėdis visuomet šliejosi prie Vizgiūnų. Kolūkio laikais Vizgiūnų ir to viensėdžio gyventojai ėjo į tą pačią laukininkystės brigadą darbuotis.

Pasikalbėję su Elze Alina nebevažiavome į buvusią Jono ir Bronės Vaitkevičių sodybą, kurią, pasak kaimynų, tvarko jų dukra. Kaimynų žiniomis, tuo laiku šeimininkės nebuvo namuose.

Iš garbingos Česenkų giminės

Pažintį su Vizgiūnais pradėjome pokalbiu su kupiškėne Lina Nagurkiene. Kai ieškojome žmonių, kurie būtų kilę iš Vizgiūnų, gavome patarimą kreiptis būtent į šią moterį. Ji patvirtino, kad užaugo Vizgiūnuose. (Tik vėliau išsiaiškinome, kad ta vieta yra Palėvenės vienkiemis.)

Lina Nagurkienė (Žiaubrytė) prie keliuko į gimtąją sodybą.

„Vienkiemyje prie ežeriuko, kurį vietiniai vadino Česenkos arba Akmenytės (kitomis žiniomis Žiūros, Bedugnio) ežeru, gyvenau iki maždaug penkiolikos metų. Mano tėvas Petras Žiaubrė buvo kilęs iš Drūlėnų, o mama Irena Žiaubrienė (Česenkaitė) vietinė, čia gimusi ir augusi. Ji buvo vienturtė tėvų dukra, kaip ir aš. Mano proseneliai į Lietuvą gyventi atvyko iš Ukrainos. Turėjo apie 80 hektarų žemės. Proprosenelis Kirilas Česenka yra palaidotas Kupiškio kapinėse, kaip ir dauguma kitų mano giminių.
Mano prosenelė Ona Česenkienė turėjo tris vaikus, du sūnus Povilą ir Leonidą (vadino ir Lionginu) bei dukrą Lidiją. Dar keli vaikai mirė maži. Leonidas buvo mano senelis.

Sodyba buvo apsodinta topoliais. Gyvenamasis namas buvo T raidės formos. Vėliau viena jo dalis sudegė ir liko dviejų galų troba. Sodyboje dar išlikęs ir prosenelio brolio Aleksandro (jis buvo mokytojas) namelis. Prosenelio statytas klojimas irgi tebėra. Jo savininkai ne kartą keitėsi. Kolūkiniais metais ten laikyti kolūkio grūdai. Mama dirbo sandėlininke.

Akmenytės pradžios mokyklos pastatas.

Pakalnėje prie kelio krūmynuose yra šaltinėlis, iš ten mes nešdavome vandenį. Karo metais sodybos šulinį buvo užvertę vokiečiai, o vėliau jame ir vandens nebeliko, žvyro karjero ežeriukas nutraukė vandenį. Kita vandens verdenė yra ties buvusia Pečiulių sodyba.

Kur dabar karjero ežeras, buvo autobusų stotelė. Iš ten į mokyklą važinėdavau į Kupiškį su Antanu Pečiuliu. Šio žmogaus jau nebėra tarp gyvųjų. Pamenu, kad žvyro karjero vietoje buvo sodyba, kurioje gyveno dvi siuvėjos rusaitės Maniusė ir Onusė. Kitame kaimo šone buvo Adamsų sodyba, o už ežeriuko Jono ir Paulinos Bražių, giminių iš bobutės pusės, namai.

Kai tėvai pasistatė namus Zuntėje ir reikėjo išsikelti iš šios sodybos, verkėme“, – prisiminė Lina.

Buvęs Česenkų namas Palėvenės vienkiemyje.

Su ja nuvažiavome į tą širdžiai mielą ir visam gyvenimui įstrigusią vietą. Dabartinė sodybos šeimininkė Danguolė Aleliūnienė maloniai įsileido į savo kiemą, kad Lina galėtų vėl pavaikščioti vaikystės takais.
Sodyba šiandien originaliai tvarkoma. Joje daug visokiausių meniškų akcentų. Prieš kelerius metus miręs šios sodybos šeimininkas Romualdas Aleliūnas buvo garsus keramikas, aktyviai dalyvavęs ir Kupiškio kultūriniame gyvenime, mokęs keramikos vaikus.

Palėvenės vienkiemyje, kur dabar gyvena Danguolė Aleliūnienė, pilna meniškų akcentų.

Lina sodyboje dar rado tėvo sodintas obelis. Papasakojo, kad tėvai obuolius laikydavo ant aukšto apkloję storomis antklodėmis. Ten spaliuose jie buvo radę maišelį sidabrinių pinigėlių, su kuriais ji vaikystėje žaisdavusi. Matyt, nelabai vertingi tada jie buvo. Ant aukšto ji rasdavusi ir senų medicininių knygų, kurias mėgo sklaidyti.

Žiūrėdama į pirtelę Lina prisiminė, kad tėvai užmesdavo ant medžio raudoną maršką, kad kaimynai Masilioniai, gyvenę kitoje ežeriuko pusėje, žinotų, kad pirtis jau pakūrenta.

Pasivaikščiojusi po gerokai pertvarkytą namo vidų, moteris prisiminė, koks buvo kambarių išdėstymas, kur miegodavo jos bobutė, kur ji šalia jos lovos pasistatydavo sulankstomą lovelę. Moteris sakė, kad po ilgų nesilankymo šioje vietoje metų jos galvoje kirba daugybė prisiminimų, kurie ilgai neleis užmigti.
Su Lina nuėjome ir iki buvusios Akmenytės mokyklos. Dabar ji menininko iš Panevėžio nuosavybė. Šią mokyklą uždarė, kai Lina turėjo eiti į pirmą klasę, apie 1964 metus. Vėliau čia buvo „Ateities“ kolūkio salė. Vykdavo ataskaitiniai susirinkimai, rodydavo filmus. Viename šio namo gale buvo trijų kambarių su virtuve butas. Gal apie metus čia yra veikusi ir biblioteka. Vykdavo šokiai. Bronius Stanys grodavo akordeonu. Liną mama su tėvu nusivesdavo į tuos pasivakarojimus.

„Gaila, kai pradėjau domėtis giminės praeitimi, nebeliko ko paklausti, pasitikslinti nuogirdų. Abu tėveliai mano mirę. Jaunystėje tie dalykai nelabai rūpėjo“, – apgailestavo atsisveikindama Lina.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydas Totoris ir Vidmantas Jankauskas rašo, kad XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje šios vietos priklausė Palėvenės bajorams Torčyloms ir Burskiams. Kaimas žinomas nuo XVII a. pirmos pusės.

Pirmą kartą Vizgiūnai paminėti 1641 metais Kupiškio bažnyčios santuokos metrikų knygoje, o 1697 metais šis kaimas minimas Kupiškio bažnyčios metrikų knygoje. Galima manyti, kad kaimas labai nukentėjo Didžiojo maro metu, nes po to ilgą laiką metrikų knygose jo gyventojai neminimi.

Tik 1737 metais kaimo pavadinimas vėl iškyla į viešumą. Tada jis priklausė Kazimierui Torčylai, o vėliau perėjo Viktorui Šalkauskiui. Jam mirus kaimas atiteko jo sūnui Jonui Šalkauskiui. XVIII a. Vizgiūnai priklausė Palėvenės dvarui. 1795 metais Visgiūnai priklausė Palėvenės dvaro savininkui Vincentui Šalkauskiui. Tada kaime buvo 5 dūmai (ūkiai) ir 33 reviziniai valstiečiai (18 baudžiauninkų vyrų).

1830 metais Vizgiūnai priklausė Aleksandrui Komarovskiui. Nuo 1843 metų kaimas priklausė Palėvenės valstybiniam dvarui. Tada buvo 6 kiemai ir 42 gyventojai. 1886 metais Vizgiūnuose gyveno 89 žmonės. Pirmi liustraciniai žemės savininkai buvo Domas Karaliukas, Povilas Barzdenys, Matas Karaliukas, Juozas Kukenis, Jurgis Balčiūnas.

1903 metais buvo 144 gyventojai. 1923 metais I Vizgiūnuose buvo 8 ūkiai ir 36 gyventojai, o II Vizgiūnuose – 12 ūkių ir 38 gyventojai.

1919 metais kaimo gyventojai panoro skirstytis į vienkiemius. Matininkas Jaroslavas Skačkauskas, 1927 metais išmatavęs Vizgiūnų žemę, 154,90 ha išdalijo 8 savininkams: Antanui Karaliukui ir Onai Laužikienei (26,87 ha), Emilijai Kukenienei (26,87 ha), Juozui Barzdeniui, Onai Bražienei, Povilui Sirvydui, Jonui Balčiūnui, Antanui Balčiūnui, Domui Staniui. Bendrai nuosavybei paliktas molynas ir mažažemių ganykla (0,80 ha). Mažažemių sklypai į projektą neįtraukti, nes nuo liustracijos laikų buvo atskiri.

1942 metais kaime buvo Jono Balčiūno, Antano Barzdenio, Liudo Vitkausko, Juozo Dyros, Jono Bražio, Jono Sirvydo, Jurgio Užos, Broniaus Kaladės, Domo Stanio, Emilijos Karaliukienės, Juozo Karaliuko, Adomo Vaitkevičiaus, Aleksandro Poškos, Domo Čiuliepos, Kazio Vaicekausko, Jono Vaitkūno su Domicele Karaliukaite, Juozo Varkalio, Onos Stukienės, Jono Masilionio, Petro Simėno namų ūkiai, iš viso 77 gyventojai.

I Vizgiūnų kaime gyveno Jurgis Čeponis, Jonas Masiliūnas, Juozas Stukas, Jonas Daugalavičius, Povilas Alekna, Uršulė Knekienė, Jurgis Vaicikauskas, Emilė Čiuliepaitė, Aleksandras Poška, Adomas Vaitkevičius, Balys Mikulčius, Petras Rubinskas.

1949–1950 metais Vizgiūnai priklausė „Lėvens“, 1950–1990 metais „Ateities“ kolūkiams. 1945 metais į Permės Molotovo sritį ištremta Broniaus Kaladės šeima. 1948 metais ištremtos Antano Barzdenio ir Liudviko Vitkaus šeimos.

1959 metais kaime buvo Jono Bražio, Jono Sirvydo, Jono Vaitkevičiaus, Jurgio Užos, Veros Varkalienės, Juozo Kručo, Marijos Poškienės, Viliaus Stasio Čiuliepos, Kazio Vaicekausko, Onos Stukienės, Julės Masilionienės, Marcelės Samėnienės, Martyno Navarsko, Juozo Karaliuko, Emilijos Kaladienės, Petro Valmos, Antano Balčiūno, Vinco Stanio ir Jono Masilionio namų ūkiai. Iš viso 57 gyventojai.

Dėl melioracijos Vizgiūnai ėmė sparčiai nykti. XX a. pab. kaimo dalis sunaikinta kasant karjerą. 1979 metais čia gyveno 44, 1989 metais – 17, 1998 metais buvo 7 ūkiai ir 13 gyventojų, 2001 metais – 14 gyventojų.

Iš Vizgiūnų kilęs liaudies muzikantas P. Kriuka, kariškis A. Vaiciekauskas.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Airyna, Ežero vieta, Galašniūrai, Giralė, Kalnyta, Lieknėlis, Lieknas, Telėtninkas (pievos), Apušotas (miškelis), Beržyta (dirva, apaugusi alksniais), Šulnėlis (bala).

Palėvenės vienkiemio jau šiek tiek kita istorija. Čia nuo seno buvo bajorų valdos, ėjusios iš vienų savininkų rankų kitiems. Paskutiniai jo savininkai Komarovskiai dvarą pardavė 1843 metais Vilniaus gubernijai. Vykstant P. Kiseliovo reformai iš šių valdų suformuotas Palėvenės valstybinis dvaras.

1848 metais atsarginė dvaro žemė su dviem arimais išnuomota valstietei našlei Grasildai Buzevičienei. Iki 1869 metų buvusioje dvaro žemėje suformuoti 4 sklypai. Vienas jų atiteko Kirilui Česenkai (1877 metais.) 1898 metais čia minimos Konstancijos Vilčinskienės ir Onos Česenkienės sodybos, XX a. pradžioje buvo Aleksandro Česenkos, Povilo Česenkos, Antano Baltušio ir Onos Aleknienės ūkiai. Dvaro centre buvusi ferma atiteko stačiatikei Olgai Adams. XX a. pradžioje atidaryta Akmenytės pradžios mokykla. Netoli jos buvo karčiama.

1925 metais čia buvo minimi Aleksandro Česenkos (30 ha), Onos Česenkienės (40 ha), Antano Baltušio, Onos Aleknienės, Juozo Kručo ūkiai. Matininkas Juozas Kynas Palėvenę išskirstė į vienkiemius 1927 metais.

1942 metais kaime buvo Aleksandro Česenkos, Liongino Česenkos, Anastazijos Stanienės, Elenos Baltušienės, Onos Aleknienės, Juozo Kručo, Antano Gabrėno ūkiai. 1949–1950 metais ši vietovė priklausė „Lėvens“ kolūkiui, o 1950–1992 m. – „Ateities“ kolūkiui.

1959 metais buvo Povilo Adamso (buvusiame dvaro centre kartu gyveno Ipolito Stanio šeima, Gertrūdos Stonikienės, Marės Vaitkevičiūtės, Adelės Česenkienės (kartu gyveno Petro Žiaubrės šeima), Mykolo Česenkos, Benedikto Vitkevičiaus (jo žmona Ona Akmenytės pradžios mokyklos mokytoja) namų ūkiai. Iš viso 19 gyventojų. 1961 metais Česenkų sodybą nupirko Pranas Karaliukas iš Intapų. Dauguma senosios dvarvietės sunaikinta pradėjus eksploatuoti Vizgiūnų karjerą.

Iš Palėvenės vienkiemio kilęs ekonomistas Genadijus Česenka, agronomas Mykolas Česenka, gyveno mokytojas Aleksandras Česenka.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Kelmynė (ganykla), pieva Laputynė, kalneliai Pušinkalnis, Smėliakalnis, mokykla Akmenytė, ežerėlis Totalas (Burštynas).

Reklama
1 komentaras

1 komentaras

  1. mutkus (88.118.35.247)

    2021-07-22 at 16:48

    Mutkūnai- kvailių kaimas 🙂

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų