Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

IŠ TIESIOGINIŲ PATIRČIŲ: TEATRAS

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Lietuvos visuomenei vis aršiau nesutariant dėl žmogaus teisių klausimų, ne vienas pastebi paaštrėjusį žmonių susipriešinimą. Visgi, reikalauti iš šalies piliečių vienybės, regis, nepagrįsta, nes sveikoje demokratijoje nuomonių skirtumai yra skatintini ir juos reikėtų vertinti teigiamai.

Požiūrių į vieną ar kitą problemą skirtingumą reikėtų aiškiai diferencijuoti nuo priešingumo. Kitaip tariant, gerai, kai visuomenė mato ir juodą, ir pilką spalvą, bet labai atsargiai reikėtų vertinti tuos, kurie mato tik juodą ir baltą.

Tokiame kontekste po pandemijos vėl sales atvėrę šalies dramos teatrai ir juose rodomos spektaklių premjeros yra ta erdvė, kurioje mokomasi sugyventi: tris ar daugiau valandų praleidžiame toje pačioje patalpoje, nesirinkdami eilės ar visos salės kaimynų.

Atrodo, kas gi čia taip stebuklinga?! Prekybos centre irgi nesirenkame tų, su kuriais esame prekių salėje, o degalinėje pildami kurą taip pat nepasirinksime, kas atsidurs prie greta stovinčio automobilio vairo.
Tačiau teatro, parduotuvės ir degalinės skirtumas yra esminis. Tik stebėdami spektaklį, galime giliąja kultūrine atmintimi būti tais laikais, kai antikos senovės graikų ar romėnų valstybių, miestų-polių piliečiai rinkdavosi į teatrą pirmiausia tam, kad pabūtų kartu, kad tas kelias valandas taptų bendruomene su tais pačiais rūpesčiais ir džiaugsmais ir galinčia pakęsti skirtumus.

Ir pati Romos laikų valstybės forma, respublika, reiškė, kad teatro forume yra sprendžiami viešieji, bendri visiems gyventojams, reikalai. Tai būta visuomenių, kurios gebėjo spektaklių reikšmes mintimis perkelti į aktualią anuometinę dabartį, aktoriai, jų vaidyba, muzika ir scenografija bylojo tai, kas tuo metu buvo svarbiausia, aktualiausia ir kartu amžina.

Šiandien popandeminėje Lietuvoje teatro forumą daugeliui žmonių atstoja LRT laida „TV forumas“, kuri dažniausiai yra pavirtusi tuščia regimybe ir tapusi bejėge, sprendžiant viešuosius reikalus ir galvojant apie visais laikais žmoniją dominusius klausimus.

Ne televizijos ar sumaniojo telefono ekrane, o tik teatro salėje žiūrovai išmoksta valdyti savo emocijas, laukinius instinktus ir polinkius kovoti.

Dramos spektaklis, kaip reta kita kultūros forma, yra gyvasis, nereprodukuotas menas. Tai reiškia, kad skaityti knygą ar žiūrėti filmą galime bet kurioje pasaulio vietovėje, o spektaklį stebėti pasirenkame konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku.

Teatras dabartinėje Lietuvoje yra galimybė ne turėti nuomonę apie viską, o suprasti kitų nuomones.
Juokinga būtų, jei žiūrovas iš salės per spektaklį imtų šūkauti savo nuomonę apie scenos veiksmą. Teatras yra ne greitojo reagavimo, o lėto ir pastangų reikalaujančio mąstymo erdvė.

Dabar, kai vis daugiau gyvenimo aspektų kelia rūpestį, susierzinimą, pyktį, dramos aktorių verbalinė ir kūno kalba dar yra tas bendravimo būdas, kuris reikalauja pagarbos oponentui.

Priekabesnis teatro megėjas galėtų pastebėti, kad šių dienų Lietuvos ir daugelio Vakarų šalių teatruose ima dominuoti vizualioji kultūra.

Tokiam skeptikui derėtų priminti, kad drama pirmiau už beveik visą tikrovę yra prigimtinė demokratijos forma: žiūrovas išsaugo teisę mėgautis vaizdais ir maloniai leisti laiką, tenkindamas estetinį reginių poreikį, arba leistis į vidines spektaklio veiksmo svarstybas, kurios, prisimenant mūsų civilizacijos ištakas, reiškia mąstančio žmogaus užgimimą.

Kažin, ar tik mūsų laikas (nors dažnai mums taip atrodo) yra kupinas kategoriškų teiginių, apibendrinimų, kurie bene visi pateikiami kaip galutinė tiesa. Teatras vėlgi atkuria žmonijos būvį, kai piliečiai neretai pripažindavo, kad jų žinojimas yra siaurai ribotas ir nepakankamas, – teatralas dažniausiai išsaugo sveiką saviironijos ir savikritikos santykį su savimi. Ir istoriniais laikais, ir dabar gausu tokių dramos pjesių ir pagal jas sukurtų spektaklių, kurie sukuria nežinomybę ir abejonės galimybę. Tai – atviri kūriniai, kurių interpretacijos tęsiasi šimtmečius ir toli į ateitį.

Teatre nesilankančiam žmogui tokia nuostata turėtų kelti pasibjaurėjimą: ateini į spektaklį trokšdamas atsakymų, o išeini dar labiau susipainiojęs. Tačiau tik kvailys gali nepastebėti to susipainiojusio mąstymo vertės, kuri yra nepalyginamai brangesnė už galutinę tiesą, kurią šiandien gali siūlyti primityvių buitinio lygio teatrinių ar gyvenimiškų komedijėlių ar audrų stiklinėse kūrėjai.

Teatras yra vienas seniausių įrodymų, kad kultūra – nemirtinga. Naujosios medijos ne paneigia ankstesnes, klasikines formas, o tik jas papildo. Įprasta yra sakyti, kad, žmonėms bendraujant, aiškiai matoma, kurie žmonės skaito knygas, o kurie – ne.

Dar aiškiau pastebimi tie, kurie lankosi teatre ir tie, kurie jį ignoruoja. Mūsų socialiniai vaidmenys dažniausiai yra labai seniai išrasti ir ilgai tobulinti. Ir tik nuo mūsų priklauso, koks bus tų klasikinių formų likimas: vertas šekspyriškosios dramos ar turgaus aišktėje ant statinės užlipusio agitatoriaus klyksmo ir minios riaumojimo.

 

Rasos Čepaitės nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų