Tautos atmintis
Ramūnas ČIČELIS
Žurnalistas, rašytojas
Posovietinės Lietuvos istorijos moksle praeities faktai, duomenys ir įvykiai dar neretai suprantami pagal XIX amžiaus Vakarų Europos istoriosofines taisykles, kurias diktavo Švietimo epochos pozityvistinės idėjos.
Pagal jas istorija yra dėsninga priežasčių ir pasekmių seka, nelabai reikalinga papildomų mokslininko interpretacijų – akivaizdybė kalba pati. Tokiems praeities pasakojimams galime priskirti daugelį faktografinių istorijos tyrimų.
Mūsų dienomis nepriklausomoje Lietuvoje vos vienas kitas istorijos tyrėjas drįsta imtis platesnių interpretacinių apibendrinimų, kurie padiktuoja gilesnes ir išsamesnes darbų išvadas.
Jungtinėse Amerikos Valstijose po Antrojo pasaulinio karo apsigyvenusi lietuvių archeomitologė Marija Gimbutienė XX amžiaus antroje pusėje pasiekė akademinių aukštumų ir todėl, kad prisidėjo prie tų kolegų mokslininkų, kurie drąsiai iškonstravo pozityvistinį Vakarų istorijos mokslą.
Į praeities faktus savo archeomitologiniais tyrinėjimais M. Gimbutienė žvelgė ne į kaip bekalbius reiškinius, kuriuos reikia tik aprašyti, o kaip į fenomenus, kuriuose jungiasi pačių faktų tiesa, jų kontekstai ir intelektualus, kūrybiškas istorikas. Taip randasi Vakarų tarpdalykinių mokslinių tyrimų pirmi žingsniai, kurie šiandien jau yra pripažinti kaip klasika.
Kiekvienas praeities faktas ar archeologinis radinys yra tas faktorius, kuris koreguoja paties tyrinėtojo sąmonę ir patį istorinį pasakojimą. Nesuklys tie, pasak kurių, tokia istorijos traktuotė yra liberalioji. Tokia ji yra todėl, kad jos raida ir įsigalėjimas sutapo su sparčiu liberaliosios, laisvesnės Vakarų visuomenės raida XX amžiaus antroje pusėje.
M. Gimbutienei istorijos, praeities pasakojimai nėra gražūs bylojimai apie kadaise buvusią praeitį, kuri šiandien niekam nebūtų svarbi ir įdomi, išskyrus siauros specializacijos istorikus.
Lietuvių mokslininkei praeitis, net pati seniausia, siekianti žmonijos raidos pradmenis, yra tas patyrimas, kuris keičia šių dienų tyrinėtojų ir jų darbų skaitytojų gyvenimą. Tai yra toks praeities traktavimas, dėl kurio atsisakoma daugybės prietarų ir išankstinių nuostatų, be šio mentalinio ir intelektualinio žingsnio M. Gimbutienės drąsa interpretuoti buvusius amžius būtų likusi tiesiog neįmanoma.
Archeologinis radinys ar nauja istorinio pasakojimo detalė M. Gimbutienės rankose ir mąstyme yra nuoroda, kuri kreipia mokslininko vaizduotę ir intelektualinį bagažą.
Lietuvių mokslininkės tyrimų išskirtinumas yra ir tas, kad jų tiesiog negalėjo atlikti joks kitas jos kolega, nes jos tekstuose pateikiamos išvados apie visų mūsų neatmenamą praeitį labai stipriai priklausė nuo unikalaus M. Gimbutienės išmanymo. Šia prasme istorijos mokslas mokslininkei tampa autoriniu darbu.
XX amžiaus antra pusė Vakaruose – tai ne vien pozityvizmo dekonstravimo, bet ir vaizdo kultūros įsigalėjimo laikotarpis. Nesuprasti būtų M. Gimbutienės senųjų Europos civilizacijų tyrimai, neatsižvelgus į sąlygą, kad jie, nors ir nesuklastoti, tačiau labai stipriai priklausė nuo mokslininkės vaizduotės.
Mūsų dienomis jau retą istoriką ar kitos krypties humanitarą stebina tai, kad, sprendžiant sudėtingas mokslines problemas, pirmiausia reikalinga vaizduotė. Tik po to seka loginis įrodymas ir paties tyrimo pasakojimo gijos.
M. Gimbutienė į praeitį žvelgė taip, tarsi tyrinėtojui reikėtų užpildyti tuščius mūsų istorinio žinojimo tarpus, kurie ir sukuria ne vien siaurai mokslinę, bet ir asmens gyvenimo pasaulyje prasmę. Bet koks vertingas M. Gimbutienės darbų skaitymas ir suvokimas ir prieš pusę šimtmečio, ir dabar yra mokslininkės asmenybės, jos specifinio išmanymo ir paties tyrimo teksto poveikis, kurį reikia patirti.
Be visų šių sąlygų, kurios lėmė mokslininkės M. Gimbutienės drąsą interpretuoti praeitį, pastaroji būtų likusi tarsi užkoduota ir dar tik fragmentiškai prieinama ir profesionaliems specialistams, ir daugeliui kitų skaitytojų, istorijos mokslo mėgėjų. M. Gimbutienės indėlis į istorijos mokslą šiandien leidžia praeitį suprasti ne kaip užrakintą ir paslėptą paslaptį, o kaip mūsų įsitraukimo į dabarties gyvenimą dovaną.
Metanojos Žilėnaitės nuotrauka iš redakcijos archyvo
