2023/01/30

 

ALIZAVOJE – NEEILINĖ ISTORIJOS PAMOKA

Holokausto tragedijos negalima pamiršti. Apie ją reikia kalbėti kuo plačiau ir kuo garsiau, ypač jaunajai kartai, kuriai to meto įvykius išvis sunku įsivaizduoti.

Antai birželio 11 dieną Alizavos pagrindinės mokyklos beržynėlyje vyko netradicinė istorijos pamoka 5–10 klasių mokiniams „Valanda su daktaru Janušu Korčaku“. Ją vedė viešnia iš Vilniaus – Daktaro Janušo Korčako centro Lietuvoje vadovė, žydų tautybės lietuvė Irina Belienė.

Alizavos pagrindinės mokyklos beržynėlyje vyko netradicinė istorijos pamoka 5–10 klasių mokiniams „Valanda su daktaru Janušu Korčaku“. Ją vedė viešnia iš Vilniaus, Daktaro Janušo Korčako centro Lietuvoje vadovė, žydų tautybės lietuvė Irina Belienė. Kartu su ja atvyko ir dar vienas centro narys Dmitrijus Černovas.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Apie iškilią asmenybę

J. Korčakas, tituluojamas vaikų karaliumi, pasaulio reformatoriumi, kovotoju už vaikų teises, buvo ir nepilnamečių resocializacijos, ir „sunkių“ vaikų priežiūros pradininkas. Jo filosofija, kad kiekvienas vaikas turi teisę į meilę, pagarbą, edukaciją ir globą, įkvepia ir šių dienų pasaulio žmones.

Tikras J. Korčako vardas – Henrikas Goldšmitas. Jis gimė 1878 m. Lenkijoje, žydų šeimoje. Baigęs medicinos mokslus, tapo gydytoju, pradėjo rašyti poeziją, prozą ir susigalvojo J. Korčako slapyvardį. Žengdamas į trisdešimtus metus jis apsisprendė p

askirti savo gyvenimą svetimiems vaikams ir įkūrė našlaičių namus, skirtus Varšuvos žydų vaikams. Namai, kuriuose gyveno apie du šimtai našlaičių, buvo tarsi maža vaikų valstybė. Šiuose namuose veikė draugiškas vaikų teismas (jo taisykles sugalvojo namų direktorius J. Korčakas), o teatru naudotasi kaip auklėjimo įrankiu. Viešnia I. Belienė pasakojo, kaip sykį vaikai nuteisė patį direktorių už tai, kad šis pavėlavo į susirinkimą. Vaikų teismas skyrė jam bausmę – nuskusti du kibirus bulvių.

Daktaro vadovaujami našlaičių namai sėkmingai gyvavo iki Antrojo pasaulinio karo. 1940 metais jie buvo perkelti į vokiečių įkurtą Varšuvos getą. J. Korčakas atmetė visus pasiūlymus iš ten išeiti ir pasislėpti už jo ribų. 1942 m. rugpjūčio pradžioje, likviduojant getą, našlaičių namųׅ vaikai kartu su J. Korčaku pražudyti dujų kameroje, Treblinkos koncentracijos stovykloje.

Apie didįjį reformatorių faktai liudija ir daugiau. Janušas Korčakas visą savo gyvenimą kovojo ne tik už vaikų, bet ir už politines bei socialines ano meto atskirtųjų – darbininkų, moterų, vaikų, tautinių mažumų (tarp jų ir žydų) – teises.

J. Korčakas, ir kaip visuomenės veikėjas, rašytojas ir publicistas, ir kaip žydų ligoninės gydytojas, jautriausias buvo vaiko patiriamai skriaudai. Visų pirma, vargšo našlaičio, taip pat ir vaiko, kenčiančio dėl pašlijusių šeimos santykių.

Iki šiol aktualios J. Korčako idėjos, išdėstytos jo knygose „Kaip mylėti vaiką“, „Vaiko teisė į pagarbą“. Šiomis idėjomis remtasi ir rengiant Vaiko teisių deklaraciją.

Sunku kalbėti, bet reikia

Alizavos pagrindinė mokykla su nevyriausybine organizacija Daktaro Janušo Korčako centru bendradarbiauja jau nebe pirmus metus. Šį kartą mokykla įsitraukė į interaktyvų ilgalaikį projektą, kurio pagrindinis tikslas – skleisti gerąją žinią apie daktarą J. Korčaką, jo kūrybinę bei visuomeninę veiklą.

Kadangi J. Korčakas yra tragiška holokausto auka, kartu siekiama pasakoti ir apie to meto įvykius Lietuvoje, įskaitant pasaulio tautų teisuolius bei gydytojus litvakus, kurie beveik atkartojo daktaro likimą.

„Kai kalbame apie pasaulio tautų teisuolius, retas žino, kad prie žydų gelbėjimo prisidėjo ir buvęs Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, o daktaro J. Korčako žygdarbius Lietuvoje atkartojo daktaras Uri Rozovskis, žuvęs kartu su žydų vaikais Šiaulių gete, ir gydytoja Roza Šabat-Gavronskaja, globojusi apie šimtą Vilniaus gete našlaičiais likusių žydų vaikų ir tragiškai žuvusi kartu su jais Paneriuose“, – teigė I. Belienė.

Anot jos, apie holokaustą išvis labai sunku kalbėti, bet reikia, kad žmonės neužmirštų, kad atminimo vietos būtų tvarkomos, kad apsivalytų siela. Reikia kalbėti dar ir dėl to, kad neliktų antisemitizmo.

„Jūs lietuviai, mes – Lietuvos žydai, bet tiek jūs, tiek mes – visi labai mylime Lietuvą ir norime čia laimingai gyventi“, – sakė ji.

Paklausta, kaip tapo Daktaro Janušo Korčako centro Lietuvoje vadove, I. Belienė teigė, kad J. Korčako asmenybe žavėjosi nuo pat jaunų dienų.

„Kai mokiausi devintoje klasėje kartą tėvelis grįžęs iš darbo parnešė mažą lyg maldaknygę knygutę. Ji vadinosi „Kaip mylėti vaiką“.

Pasakojimą apie gerąjį vaikų draugą Janušą Korčaką viešnia Irina Belienė papildė dvidešimčia spalvingų plakatų „Pasaulio reformatorius Henrikas Goldšmitas / Janušas Korčakas, Varšuva (1878)–Treblinka (1942)“.
Autorės nuotraukos

J. Korčakas buvo gerai žinomas visoje Europoje, ir Lietuvos inteligentai žinojo jį, kaip stiprų gydytoją ir kaip nuostabų pedagogą. Yra žinoma, kad 1930 m. gruodžio 9 dieną Vilniuje žydų studentams jis skaitė paskaitą „Apie auklėjimą ir gydymą, apie bendravimą su vaiku“. Mes tiesiog negalėjome neįsteigti tokio centro. Analogiški centrai yra Varšuvoje, Stokholme, Vašingtone. Šių centrų tikslas – plačiai populiarinti įžymaus gydytojo, pedagogo humanisto veiklą bei kūrybinį palikimą. Šiame centre dirba daug gabių išsilavinusių žmonių ir mes teikiame intelektualinę, informacinę labdarą.

Daktaro Janušo Korčako centras dar įgyvendina programą „Gydytojai litvakai, pakartoję Janušo Korčako žygdarbį Lietuvoje“ ir projektą „Aš šalia“. Pastarasis yra virtualus gydomosios pedagogikos kabinetas, nemokamai konsultuojame šeimas, auginančias neįgalius vaikus.

Taip pat centro nariai nuolat tvarko paminklą „Geto vaikai“ Sudervės žydų kapinėse ir teritoriją prie jo“, – pasakojo I. Belienė.

Kartu su viešnia atvyko ir vienas Daktaro Janušo Korčako centro narys Dmitrijus Černovas.

„Man irgi labai sunku apie tai kalbėti. Mano senelis iš geto kažkaip išėjo gyvas, o jo brolį sušaudė. Izraelyje yra muziejus. Teko ten lankytis, iš jo išėjau drebėdamas. Ten tamsu, tik mažytės lemputės, lyg žvaigždės danguje, spingsi. Balsas garsiai skaito vardus ir pavardes žuvusių žydų. Be perstojo, kiaurą parą, savaitę ar dvi. Po to vėl iš naujo.

Aš ir pats esu asmeniškai patyręs patyčias, dar kai buvau darželinukas. Auklėtojos padėjėja mane vis pašiepdavo, pabrėždavo kitiems vaikams, kad esu žydelis. Mano mama nebuvo pėsčia, ji auklėtojai skėlė, kad Jėzus Kristus irgi buvo žydas, tuomet toji moteris liko be žado ir nuo tos dienos pašaipos baigėsi“, – savo asmeninę patirtį atskleidė D. Černovas.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video