Gegužės pradžioje vaikų literatūros mėgėjai jungėsi į susitikimą su tinklaraštininke, vaikų ir paauglių literatūros specialiste, kritike, knygų vaikams autore Gaja Guna Ekle (Egle Baliutavičiūte), kuri pristatė naują savo kūrinį – trumpų istorijų rinkinį „Keistuoliai“.
Autorės nuotrauka
Nuotoliniai susitikimai padeda iš arčiau susipažinti su pačiomis įvairiausiomis asmenybėmis, jų profesija, veikla, kūryba. Antai visai neseniai vaikų literatūros mėgėjai jungėsi į susitikimą su tinklaraštininke, vaikų ir paauglių literatūros specialiste, kritike, knygų vaikams autore Gaja Guna Ekle.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Savo kūrinių nevertina
Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo tokia, kad greičiausiai laukia pažintis su kokia nors skandinavų rašytoja, bet po šiuo slapyvardžiu slepiasi iš Rokiškio krašto kilusi, sostinėje gyvenanti lietuvių kalbos filologė Eglė Baliutavičiūtė. Susitikimo viešnia išdavė įdomų slapyvardį pasirinkusi vien dėl to, kad manė, jog tikroji pavardė knygos viršeliui būtų per ilga.
„Pasirinkau du vardus, kurie man atrodė labai gražūs, o Eklę pridėjau dėl to, kad vaikystėje, kai dar menkai pažinau raides, šitaip savo vardą parašydavau“, – paaiškino ji.
Didžiulį troškimą pažinti pasaulį per knygas E. Baliutavičiūtė jautė nuo pat mažų dienų, tačiau vaikų literatūrą iš naujo atrado pradėjusi į ją gilintis studijų metais vaikų literatūros tyrinėtojo Kęstučio Urbos dėka.
„Iki tol buvau paskendusi suaugusių literatūroje ir negalvojau, kad vaikų literatūra gali būti tokia gili ir prasminga“, – šypsojosi ji.
E. Baliutavičiūtė jau kurį laiką žinoma kaip knygos „Brolis, kurio niekam nereikėjo“ autorė, o šiemet ji išleido ir antrą knygą vaikams „Keistuoliai“. Nors ji pati yra vaikų ir paauglių literatūros kritikė, savo abiejų kūrinių teigė negalinti vertinti. Jos manymu, joks kritikas savo kūrinių atžvilgiu negali būti objektyvus. Čia labai reikalinga jaunųjų skaitytojų (ir ne tik jų) nuomonė, komentarai – tai būtų labai gera kritika.
Knygų vaikams autorė pajuokavo, kad nėra greita rašytoja. Tarp pirmos ir antros knygos – net penkerių metų pertrauka. Namuose dar turi pora rankraščių, norėtų, kad bent vienas jų virstų knyga.
Apysakoje „Brolis, kurio niekada nereikėjo“ gvildenama įvaikinimo tema. Tėvai, neatsiklausę vienturčio sūnaus, nutaria įsivaikinti dar vieną berniuką iš globos namų ir dėl to jų sūnus patiria daug dramatiškų išgyvenimų. Vienturčiui skaudu ir pikta, kad nei mama, nei tėtis su juo nepasitarė, berniukas nesupranta, kodėl tėvams neužtenka jo vieno. Priešindamasis tokiam tėvų poelgiui, jis ryžtasi padaryti viską, kad būsimasis įbrolis netaptų jų šeimos nariu.
Anot E. Baliutavičiūtės, šis pasakojimas atskleidžia, kaip suaugusiųjų manymas, kad jie esą yra viršesni už vaikus, kartais gali sugadinti net pačius kilniausius ketinimus. Visa laimė, kad šis pasakojimas baigiasi laimingai.
Keistumas – privalumas
Antra nauja knyga, t. y. trumpų istorijų rinkinys „Keistuoliai“, taip pat skirta ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Čia pasakojama apie žmones, kuriuos kiti vadina keistuoliais, bet jie tokie nėra. Trumpas istorijas sieja mintis, kad visi esame savaip keisti, įdomūs ir tuo gražūs, tad mažos mūsų keistenybės yra ne gėdingi trūkumai, o unikalios savybės, dėl kurių tampame dar įdomesni, išskirtiniai.
„Keistumą susikuriame mes patys savo galvose. Nerašiau apie kardinalius keistuolius, bet norėjau parodyti, kad visi mes turime savitų keistenybių. Norėjau, kad ši knyga verstų susimąstyti apie savas patirtis“, – teigė autorė ir pridūrė, kad rašyti trumpas istorijas kur kas sunkiau nei ilgas, mat jos kiekvienas žodis turi būti kone preciziškai pasvertas ir apmąstytas.
Baigdama pokalbį vaikų ir paauglių literatūros kritikė išsakė pastebėjimą, kad dabartinėje literatūroje, skirtoje jaunajai kartai, pasigendama įvairovės. Ypač trūksta pasakojimų apie tautines mažumas, neįgaliuosius. Mąsto, kad tokio tipo veikėjai kada nors taps jos pačios knygų herojais.
