Skelbimai
Pašnekesiai
Nuomonės

BEDANTĖS ŠYPSENOS GRIMASOS

Regina TOTORYTĖ-STUNDIENĖ

Senasis posakis „Davė Dievas dantis – duos ir duonos“ jau geidžia šio laiko pataisų. Duonelės apsčiai, o lietuvių šypsenos primena miniatiūrines burnos tvoreles. Per visą savo gyvenimą žmogui skirti du dantų rinkiniai – vaikiški pieniniai ir suaugusiojo nuolatiniai. Tiesa, dar su lavėjančiu protu kartu išdygsta ir suaugusiųjų krūminiai, vadinamieji protiniai, kurie, paskutiniai išdygę, dažniausiai burną palieka pirmi. Jau dabarties odontologai tvirtina, kad ir trumpaamžiai vaikų pieninukai nepalieka vaikiškų burnyčių be „remonto“ žymių.

Nors televizijų ekranai švyti nuo reklaminių dirbtinių šypsenų, realybė gerokai pilkesnė. Ir bedantystės liūdesiui užklupus, nebent gali trumpai pasiguosti aktoriaus Rolando Kazlo buvusio herojaus Erazmo Slėpsnio humoru: „Ach, tos lietuvaitės – gintarinės kasos, gintariniai dantys.“
Bandau nusišypsoti, bet negaliu. Esu odontologės ortopedės paruošta trečių dantų procedūrai ir su tais keliais paliktais savaisiais išsišiepusi panašėju į žiežulą ar natūralią Užgavėnių kaukę.

Netikėtai prisimenu tada dar trimetės dukrytės reakciją, kai pas mylimą ir mus mylėjusią močiutę užėjusios radome ją, neįsidėjusią dirbtinės šypsenos. „Mamyte, – pakeliui į namus netvėrė emocijomis mažoji. – Močiutė Emilija trupuciuką trupuciuką panaši į raganą…“ Tas trupuciukas buvo ištartas su tokiu vaikiškos širdelės virpuliu, nes anūkė norėjo pasakyti, kad močiutė panaši į raganą dėl to vienintelio palikusio savo danties, o ne dėl savojo būdo.

Atseka ir kitas ganėtinai naujas pažįstamos senjorės Janės atsivėrimas: „Žinai, kodėl dešimtimis loterijos bilietus perku? Noriu išlošti, kad turėčiau iš ko dantis susidėti.“

„O kodėl kompensacijomis nesinaudojate, juk tūkstantinių eilių nebėra?“ – klausiu.

„Tai, kad trukdo senosios eilės uodegėlė palikusi“, – patikslino moteris.

Ir atsitikę šitaip ne dėl Janės kaltės. Išimamų dantų protezų eilių laikais ji buvusi 6888-oji.

Keliatūkstantinei eilei vangiai trumpėjant, dantų būklei blogėjant, pedagoge dirbusiai moteriai burnos padargus teko tvarkytis savo lėšomis, nesulaukus ir pensinio laiko, ir protezavimo kompensacijos.
„Ir kai beveik po trejų metų sulaukiau kompensacijos perlaidos, lyg nujausdama, kad pirmi protezai – ne paskutiniai, gautus pinigus atsidėjau, – pasakojo Janė toliau. – Per laiką parodontozė iškilnojo kelis likusius savuosius dantis, galop pertrūko viršutinis protezas, ir prasidėjo rūpesčiai, kaip toj pasakoj: „Užkliuvo varčios ir vėl iš pradžios.“

Moters prašymo nepriima nei poliklinikos, nei privačios odontologijos klinikos, nes nepraėję penkeri metai po pirmos kompensacijos gavimo. Dabar neleidžiama protezuotis ir už savo pinigus. Moteris nuogąstavo, jog dviejose privačiose priminė, kad po gegužės greičiausiai kompensacijos neužteksią ir teks primokėti savais.

„Matote, čia jau ir savi eurai tiks, – stebėjosi Janė. – O ir kodėl: juk odontologai ir per pirmą karantiną, ir per antrą dirbo. Tikrai nelinkusi skaičiuoti svetimo uždirbtų pinigų, bet šitokių eilių ir gydyti, ir protezuotis nebūtų, jei dantų tvarkytojai dviejų vestuvių vienu kartu nešoktų: dirbtų ir valdiškai, ir privačiai. Galvojau, kad per tą laiką savo likusius klibančius išsitrauksiu, bet be mėnesio laukimo – nė krust. O privačioje – prašom: tik 73 eurai! Ar tik ne auksinėmis replėmis, inkrustuotomis deimantais, juos man trauktų? Taip ir lieku su naujagimių tyrelės dieta, gal ne be reikalo senatvė kartais vadinama atsikartojančia bedante kūdikyste.“

Mano mielieji tėviškėnai iš Kupiškio, tikiuosi, dantų klausimu laikosi geriau nei ponia Janė iš Aukštaitijos sostinės. O aš, šių eilučių autorė, turėjusi ne pačius tvirčiausius dantis, bendraudama su žmogumi, kažkodėl pirmiausia pamatau ne akis, o šypsenos padargus. Ir kai prieš gerus dvidešimt metų kalbinau aštuoniasdešimtmetį herojų Igną, neiškenčiau nepaklaususi: „Atrodo, Tamsta dar savais duonelę kremtate?“

„Taip, vaikeli, tik vieno neturiu, – atsakė linksmas senukas. – Kai jį traukė, tai visi daktarai sulėkė mano burnon, kaip muziejun žiūrėti. Ir nežinau, iš kur jie tokie stiprūs buvo, juk iš aštuonių pulko esu, ano šimtmečio pradžios gimimo. Gal kad nemandrai prižiūrėjau: ant drobės skepetėlės druskos užbėręs nušveisdavau.“

Tarsi mūsų kartos bedančiams skirtą receptą pridėjęs pasakojo anuomet senolis.

 

Vilės Leščinskienės nuotrauka

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų