Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

UŽTVANKA PAKEITĖ ICIŪNŲ PEIZAŽĄ

Iciūnai – kaimas Kupiškio seniūnijoje ir parapijoje, 8 kilometrai į šiaurę nuo Kupiškio, prie Kupiškio–Pandėlio kelio, Kupiškio marių rytiniame krante. Greta yra Bagdonys, Biriečiai, Vėžionys. 2003 metais Iciūnuose buvo 2 sodybos ir 2 gyventojai.
Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien čia gyvenamąją vietą yra deklaravę taip pat 2 gyventojai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Pirmas įspūdis

Iš Kupiškio Iciūnus galima patogiai pasiekti važiuojant per Aukštupėnus Virbališkių link geru asfaltuoti keliu. Iciūnai – nedidelis kelių vienkiemių kaimelis prie Lėvens tvenkinio, įsispraudęs tarp Vėžionių ir Bagdonių, su išlikusiais fermų ir kažkokių gamybinių statinių griuvėsiais, senu vandens bokštu. Važiuodami pro šalį šio kaimo rodyklės nepamatysime.

Užsukę į pirmą sodybą prie kelio suaugusių žmonių neradome, o čia sutikta paauglė parodė, kur galėtume rasti kitų šio kaimo gyventojų.

Keliukas į vieną iš sodybų Iciūnuose.

Keliukas kitoje kelio pusėje nuvedė prie dar vienos sodybos. Bet čia mus sustabdė užtvara su užrašu „Privati valda“. Iš pirmo žvilgsnio buvo matyti, kad čia prieškario metais gyventa pasiturinčio ūkininko šeimos. (Vėliau kalbinti žmonės sakė, kad ten seniau gyveno Albino Januškevičiaus šeima.) Apie tai bylojo išlikę trobesiai. Sodybos šeimininkų nesimatė. Į jų artimiausių kaimynų kiemą pro čia nevedė joks keliukas. Teko grįžti ir važiuoti aplink pro Bagdonių poilsiavietę.

Prie vandens gyventi patinka

Pagaliau nusigavome pas Aldoną Petrulienę, vienintelę šio kaimo senbuvę. Išgirdusi apie tokį savo titulą, moteris nusijuokė ir pasakė, kad ji čia gyvena tik nuo 1980 metų gegužės. Viso labo keturiasdešimt metų ir apie senesnę kaimo praeitį, apie čia gyvenusius žmones daug papasakoti negalėtų.

Iciūnietei Aldonai Petrulienei gyventi prie Kupiškio marių patinka.
Autorės nuotraukos

„Čia yra buvusi Šinkūnų sodyba. Vėliau joje gyveno mano vyro Petro Petrulio (jis su bendravardžiu kaimynu nebuvo giminės), kilusio iš Vėžionių, teta Marija su vyru Kaziu Bagdonavičiumi. Mirus vyrui teta viena nebegalėjo tvarkytis sodyboje ir pasikvietė sūnėną pas save gyventi. Po tetos mirties ši sodyba ir atiteko jam.

Aš gyvenau už Skapiškio, Jokšių kaime. Mūsų kaimynai persikėlė gyventi prie Vėžionių. Jų sūnaus draugas buvo mano būsimas vyras Petras. Taip per tuos kaimynus ir susipažinome. Atvažiavęs į Jokšius su draugu jis mane ir prikalbino tekėti. Taip aš atsidūriau Iciūnuose.

Ši vieta, ypač po to, kai užtvenkė Lėvenį, man labai patinka. Nuo mažens mėgstu vandenį, einu maudytis į marias, nors plaukti ir žvejoti neišmokau. Prieš užtvenkiant Lėvenį, artimiausia maudykla mums buvo priešais Palėvenėlę. Šį kaimą pasiekdavome tilteliu. Priešais miškelis ant kalniuko dabar tapo sala. Ten buvo du Iciūnų kaimo kiemai – Juozo Petrulio ir Juknevičiūtės. Užtvenkus Lėvenį ten gyvenę žmonės turėjo išsikelti. Vanduo atskyrė ir nuo Palėvenėlės kapinių, kur buvo laidojami iciūniečiai. Ten palaidota vyro teta, dar keletas artimųjų. Kapų aplankyti su vyru nuplaukdavau valtimi. Jis labai bijodavo plaukti, o man irstytis valtimi labai patinka“, – pasakojo Aldona.

Vienas Aldonos Petrulienės namo galas išlikęs beveik autentiškas nuo tų laikų, kai čia gyveno gausi Šinkūnų šeima.

Ji pridūrė, kad čionykščiai žmonės vengia savo valtis palikti Bagdonių poilsiavietės prieplaukoje, nes ne vienas buvo radęs savo valtį pragręžtu dugnu.

Šiemet po trejų metų pertraukos žiemą ledu su šuniuku Aldona buvo nuėjusi į salą. Gražu ten.
Seniau dažnai ten apsilankydavusi. Pušų pumpurų prisiskabydavusi gyvuliams. Jie tinka vietoj vitaminų. Prisirinkdavusi kazlėkų, aviečių.

Saloje yra įrengta poilsiavietė. Tai vasarą dažnai ten atplaukia žmonių pasilinksminti. Moteris tvirtino, kad šurmulys jos neerzina. Tik šunys ima skalyti. Tuomet juos reikia uždaryti.

Apsilankymo dieną Aldona sodino bulves. Pasak moters, jas reikia sodinti, kai būna kamuoliniai debesys. Tuomet sakoma, kad bus geras bulvių derlius.

„Dabar užtenka daržiuko ir šuniuko Meškio. Kaimynai per žiemą palieka dar ir savo šuniuką Luną prižiūrėti. Vištų nebelaikau. Nuo lapių sunku būdavo apsiginti. Įpratau palengva atlikti visus darbus. Praėjo tie laikai, kai ravėti daržų keldavausi trečią valandą nakties, nes šeštą valandą jau reikėdavo apeiti savo gyvulius, o vėliau turėdavau skubėti į darbą kolūkio fermoje šalia namų ir Biriečių kaime. Esu baigusi tuometinį Salų žemės ūkio technikumą ir įgijusi agronomo specialybę. Pagal paskyrimą kurį laiką dirbau viename Rokiškio rajono kolūkyje. Buvau laukininkystės brigados brigadininkė. Buvau išlaikiusi ir traktoriaus vairavimo egzaminus. Kartais pavaduodavau traktorininką. Man patiko tas darbas.

Mėgstu sodinti medžius. Kai atsikrausčiau čia gyventi, sodinau su vaikais sodą – kriaušių, obelų, slyvų, braškių. Taip pat visokių medelių. Iš miško atsinešdavau jų sodinukų. Kupiškyje gyvenantis sūnus Darius prisodino kėnių, kadagių prie šulinio. Jis su žmona gimnazijoje mokytojauja. Kitas sūnus su žmona jau šešiolika metų Airijoje gyvena. Visi kartkartėmis atvažiuoja čia. Tik karantinas bendravimą nutraukė.

Vyras buvo mechanizatorius. Mirė 1999 metų spalį. Palaidotas naujose Kupiškio kapinėse. Jis buvo devyneriais metais už mane vyresnis.

Iš pradžių viena bijojau gyventi. Šalia kaimynai per žiemą Iciūnuose negyvena. Kiti jau tolėliau įsikūrę. Bet pripratau ir gerai man čia.

Automobilinė parduotuvė atvažiuoja 3 kartus per savaitę. Galima būtiniausių prekių nusipirkti. Tik pinigų turėk. Vasarą ir sūnus, ir kaimynai dažnai iš prekybos centro, ko reikia, atveža“, – apie savo kasdienybę pasakojo pašnekovė.

Iš Aldonos iškeliavau pas jos artimiausius kaimynus su dviejų sargių šuniukų palyda. Jiedu vienas per kitą tarsi rungėsi, katras pikčiau mane aplos. Nebeklausė ir Aldonos pabarimų. O gal klausė, nes į koją nė vienas neįsisegė.

Atgaiva tėviškėje

Šioje sodyboje man pasisekė pasikalbėti su buvusia iciūniete Zita Sabaliene (Petrulyte). Moteris atvažiuoja į tėviškę pavasaroti iš Utenos.

Zita Sabalienė (Petrulytė) prie buvusių tėvų namų Iciūnų kaime.

Ji papasakojo, kad jos mama Anelė Jančytė atitekėjo pas Šinkūnus iš Stasiškių kaimo Viešintų valsčiaus. Susilaukė sūnaus Algio. Mamos anyta buvo valdinga, išsilavinusi moteris. Į jų sodybą pavakaroti rinkdavosi vietinis jaunimas. Iš čia kilęs ir geografas Peliksas Šinkūnas. Šinkūnai garsėjo kaip laisvamaniai. Todėl ir pirmo mamos vyro Vlado, mirusio 1930 metais, neleista laidoti kapinėse.

Tik apie 1970 metus jo palaikai iš kapavietės Iciūnų laukuose buvo iškilmingai perlaidoti Palėvenėlės kapinėse.

Vėliau mama ištekėjo antrą kartą už Petro Petrulio, kilusio iš kito Lėvens kranto, nuo Drūlėnų, Žaidelių pusės. Vyras buvo statybininkas. Statė cementinius tiltus. Jo statytas ir tiltas per upelį, Lėvens intaką, prie Iciūnų.

Po vedybų jiedu ant Šinkūnų žemės (Šinkūnai turėjo 20 ha) 1938 metais pasistatė šiuos namus. Gimė du vaikai – dukra Zita ir sūnus Gitas.

„Pakalnėje tekėjo Lėvuo. Visa mano jaunystė buvo susijusi su Palėvenėle ir jos apylinkėmis. Dvare vykdavo šokiai, o patiltėje prie Lėvens – gegužinės. Ten buvo traukos centras, ten mano visos draugės.
Pradinę mokyklą baigiau Vėžionyse. Vėliau mokiausi Žaidelių septynmetėje, Kupiškio vidurinėje mokykloje. Vilniaus universitete studijavau ekonomiką.

1968 metais pradėjau dirbti Utenos trikotažo fabrike ir ten iki pensijos ėjau įvairias pareigas. Ištekėjau už Alvydo Sabalio. Jo tėvas, mano uošvis, buvo labai garsus Utenos kirpėjas. Su vyru šiemet būtume šventę 45-erių metų santuokos jubiliejų, bet pernai vyras mirė. Mūsų vienintelis sūnus Raimondas gyvena Anglijoje. Vienintelis anūkas Arminas irgi ten. Liūdna, kad patys artimiausi žmonės taip toli gyvena, nepaisant to, kad kaskart sulaukiu jų apsilankant.

Brolis Gitas buvo elektrikas, kurį laiką gyveno Panevėžio rajone, Rozalime. Senatvėje sugrįžo į Iciūnus ir gyveno pas kaimynę Aldoną iki mirties.

Kai užtvenkė Lėvenį, tai su mama verkėme, kad vanduo mus atskyrė nuo ano kranto, nuo pažįstamų, nuo įprastinio gyvenimo.

Gražiai palikuonių tvarkoma buvusi Petrulių sodyba Iciūnuose.

Dar spėjome tėtį palaidoti Palėvenėlės kapinėse, bet važiuoti jau reikėjo aplink, nes vykstant užtvankos statybos darbams tiltas per Lėvenį ties Palėvenėle jau buvo sugriautas. Mamos, mirusios 1992 metais, jau nebeleido Palėvenėlės kapinėse laidoti. Ji palaidota Utenoje. Palėvenėlėje yra abiejų mamos vyrų, jos sūnaus Gito kapai.

Šiaip Iciūnai įsikūrę geroje vietoje. Kol nebuvo užtvankos, galėjome Kupiškį pasiekti važiuodami ir iš Palėvenelės, ir nuo Bagdonių, Vėžionių pusės.

Mama kurį laiką nuomojo kambarį kolūkio pirmininkui. Jam arti buvo kontora, įkurdinta kitoje kelio į Bagdonis pusėje, buvusiuose Povilo Januškevičiaus namuose. Ta šeima po karo ištremta į Sibirą.
Ten, kur dabar sala, gyveno Juozas ir Anelė Petruliai. Mums ne giminės. Laiškininkė dažnai laiškus sumaišydavo, nes ir mamos vardas ir pavardė tokia pat buvo. Dar toje vietoje, kitoje keliuko pusėje prieš Petrulius, gyveno penkios seserys Juknevičiūtės su motina.

Mirdama mama man paliko namus. Žemė atliko sūnui Algiui iš pirmos santuokos. Jis buvo jau miręs. Jo žmonai žemės nereikėjo, daugiau artimesnių paveldėtojų nebuvo. Jų vienintelis sūnus dešimties metų nuskendo Kupoje. Taigi brolienė norėjo, kad aš tuos 5 ar 6 hektarus žemės atsiimčiau. Tą žemę perleidau brolio Gito dukrai Loretai ir sūnui Rolandui. Sūnėnas yra pasistatęs vagonėlį, kuriame atvykęs gali apsistoti.

Vėliau aš brolio anūkei, jo dukros atžalai Dovilei, pardaviau namus. Ji šiuo metu su savo mama gyvena užsienyje. Džiaugiuosi, kad dar galiu į tėviškę atvažiuoti ir pasibūti, kiek tik noriu. Aplinką padeda tvarkyti buvęs dukterėčios vyras, – pasakojo Zita.

Virgilijus Karazija dukros sodyboje pjovė žolę.

Tą dieną jis irgi pjovė žolę sodyboje. Trumpai šnektelėjome. Vyras pasisakė esąs Virgilijus Karazija. Patvirtino, kad atvažiuoja žolės nupjauti dukros sodyboje, patvarkyti aplinkos, kol ji gyvena užsienyje. Vasarą čia gera pasibūti. Žiemą negyvenama. Anot pašnekovo, norint gyventi ištisus metus reikėtų pertvarkyti namo šildymą. Dabar ten dar yra išlikusi senovinė duonkepė.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Alvydo Totorio straipsnyje rašoma, kad Iciūnų kaimas minimas nuo 1603 metų, kai priklausė Tartu vėliavininko Palėvenėlės dvarui.

1605 metais dvarininkai Kristupas ir Galška Salogubai Iciūnus ir Bagdonis už 300 kapų grašių užstatė ir atidavė valdyti Gerasimui Barodičiui. 1617 metais kartu su kitais Palėvenėlės dvaro kaimais Kristupas Salogubas kaimą užstatė Motiejui Šveikovskiui. Tada kaime buvo 5 valakai žemės ir 4 dūmai (ūkiai).

1782 metais Iciūnai ir Kunigiškio palivarkas įvardyti tarp kitų parceliuojamų T. Bilevičiaus Palėvenėlės valdų. 1784 metais kaimas Kupiškio parapijos inventoriaus knygoje tebevadinamas T. Bilevičiaus valda. Palėvenės dvarą įsigijus Dionyzui Peliskiui, Iciūnai baudžiavą ėjo naujame Dianizavos palivarke.

1830 metais kaime buvo 4 dūmai ir 35 gyventojai. 1853 metais – 48 gyventojai ir 4 kiemai.

1861–1915 metais Iciūnai priklausė Zarasų apskrities Pandėlio valsčiui, Dianizavos seniūnijai.

1870 metais Iciūnuose (kartu su Biriečiais) buvo 202 dešimtinės žemės. Savižemis Ipolitas Januškevičius valdė 63 deš. Jis turėjo tris sūnus: Praną, Juozą ir Lionginą. Tėvui nusenus vyresnysis brolis ėmė ūkininkauti pats ir atidalijo jaunylius. Lionginas išėjo užkuriu į Skapiškio parapiją (Breskus), o Pranas vertėsi nuomodamas ūkius.

1898 metais kaime buvo 6 kiemai (Adomo Šinkūno, Ipolito Januškevičiaus, Juozo Januškevičiaus, Kazimiero Janulio, Juozo Liauškos, Stanislovo Janulionio) ir 32 gyventojai. 1919–1950 metais kaimas priklausė Kupiškio valsčiui. 1921 metais J. Januškevičiaus namuose veikė pradinė mokykla, kurią lankė 54 mokiniai. Mokytojavo Ona Januškevičiūtė.

1923 metais buvo 10 ūkių ir 54 gyventojai. 1942 metais kaime buvo 9 ūkiai: Juozo Sabulio, Povilo Januškevičiaus, Marės Juknevičiūtės, Stefos Kuprėnienės, Kazio Bagdonavičiaus, Albino Januškevičiaus, Petro Petrulio, Petro Minkevičiaus, Petro Skipskio. Iš viso 40 gyventojų. Pokario metais į Sibirą ištremta Povilo Januškevičiaus šeima. Iciūnai priklausė Vėžionių kolūkiui, čia buvo kolūkio ūkinių pastatų.

1959 metais Iciūnuose buvo 11 ūkių: Marijos Juknevičiūtės, Juozo Petrulio, Petro Petrulio, Kazio Bagdonavičiaus, Albino Januškevičiaus, Leono Kerelio, Algio Purono, Povilo Juozapavičiaus, Bronės Matulytės, Augusto Buknio, Stefos Kuprėnienės. Iš viso 32 gyventojai.

1998 metais kaime buvo 5 ūkiai ir 6 gyventojai.

1984 metais dalis kaimo užlieta užtvenkus Lėvenį.

Iš Iciūnų kilęs geografas Peliksas Šinkūnas.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų