2023/02/03

 

KNYGOS, KURIOS PADEDA SUAUGTI

Rašytoja Eglė Ramoškaitė paauglių literatūroje teigė randanti tai, ko nėra net suaugusiems skirtose knygose.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Rašytoja, kūrybinio rašymo skatintoja Eglė Ramoškaitė paauglių literatūroje teigė randanti tai, ko nėra net suaugusiems skirtose knygose. „Kuo daugiau skaitai, kuo daugiau domiesi, tai ir esi toje srityje. Natūralu, kad taip ir išeina rašyti“, – sakė knygų paaugliams autorė.

E. Ramoškaitė papasakojo, kokia šiuolaikinio rašytojo kasdienybė, kokias gudrybes pasitelkia norėdama privilioti skaitytoją ir kokia buvo pati paauglė.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kada supratote, kad rašytojystė – Jūsų gyvenimo pašaukimas?

Aš išvis nežinau, kokia iš tikrųjų yra mano profesija, ir pasimetu, kai manęs to klausia. Esu toks žmogus, kuris neidentifikuoja savęs nei su tuo, ką dirba, nei su tuo, kokias studijas yra baigęs.

Mano darbo patirtis įvairi. Turiu bioteisės magistro diplomą. Pagal šį diplomą dirbau lygiai metus, tą popierinį teisinį darbą, tad sakyti, kad esu teisininkė būtų tas pats, kas sakyti, kad esu sportininkė. Esu dirbusi ir su viešaisiais pirkimais, pirkimų srityje.

Labai žavėdavausi žmonėmis, kurie dirba savo darbus ir yra tikri, kad jiems patinka tai, ką daro. Ankstesniuose savo darbuose aš nieko panašaus nejaučiau. Tiesiog nusprendžiau palikti visus šiuos biurokratinius reikalaus. Supratau, kad tai ne man.

Labai ilgai užtruko, kol suvokiau, kad tai, kas man labiausiai patinka, yra rašymas. Taigi aš visą laiką rašiau! Ir mokykloje, ir studijų laikais.

Kai man buvo gal dvidešimt penkeri, supratau, kad tai vienintelė veikla, kuri mane sukoncentruoja. Tai pasaulis, į kurį aš įkrentu tiek giliai, kad nenoriu nieko daugiau.

Esu kilusi iš Utenos, iš mažo miesto (dabar gyvenu Vilniuje), ir ten bent tais laikais niekas apie rašymą kaip apie profesiją nekalbėjo. Žinojau, kas yra žurnalistai, bet tai manęs nedomino. O kaip kitaip sieti savo ateitį su rašymu, aš nežinojau, kol atėjo tie dvidešimt penkeri ir mano aplinkoje atsirado labai daug žmonių, kurie dirba viešųjų ryšių srityje, kurie rašo straipsnius.

Kaip dabar prisistatyti, tiksliai nežinau. Labai daug domiuosi kūrybinio rašymo disciplina, vedu kūrybinio rašymo užsiėmimus, mokymus, labai tikiuosi, kad greitai pradėsiu to mokyti ir paauglius.
Esu ir rašytoja, bet labai ilgai nedrįsau savęs ja vadinti. Kada žmogus tampa rašytoju, kas tai pasakė, tokio apibrėžimo kaip ir nėra.

Ar tai mano profesija, vėlgi nežinau, kadangi užsiimu dar kitokia papildoma veikla.
Pavyzdžiui, leidykloje „Nieko rimto“ dirbu autorių teisių vadybininke. Gal tuomet tiksliausiai mane apibūdintų sąvoka tekstų rašytoja.

Viešojoje erdvėje dažniausiai Jūs pristatoma kaip paauglių rašytoja. Kodėl nutarėte rašyti knygas būtent paaugliams? Kokia pati buvote paauglė?

Paauglystės metais labai daug skaičiau. Tada, kai buvau pačiame skaitymo žydėjime, turbūt vienuolikos dvylikos metų, pasipainiojo po ranka keletas knygų paaugliams.

Jų buvo labai mažai, o ir bibliotekininkės apie jas nelabai kalbėjo. Buvome skatinami skaityti klasiką, bet ji manęs taip nepalietė, kaip tos kelios grynos knygos paaugliams.

Tos paaugliškos knygos buvo kažkas ypatingo, atrodė, kad nieko geresnio dar neteko skaityti. Jos nebuvo kažkaip stebuklingai parašytos, tiesiog jos buvo artimos tuo, ką aš jaučiu, kas man tuo metu rūpėjo. Tose knygose buvo rašoma apie tai, apie ką negalėjau tada pasikalbėti. Norėjosi tokių knygų tik daugiau.
Paauglių knygos yra tos, kuriose dar ir šiandien randu atsakymus į pamatinius klausimus, kurie man dar įdomūs, neišgvildenti. Ypač geros yra tos knygos, kuriose informacija pateikiama per paauglystę išgyvenusio žmogaus prizmę nemoralizuojant.

Kuo daugiau skaitai, kuo daugiau domiesi, tai ir esi toje srityje. Natūralu, kad taip ir išeina rašyti.
Prisimenu, kai mintyse sukūriau pirmos knygos užuomazgą, kalba turėjo suktis apie suaugusius veikėjus, bet kai sėdau knygą rašyti, istorija tarsi pati persikonstravo į knygą paaugliams. Pasikeitė net visas turinys ir impulsas tapo visiškai kitoks.

Buvau labai aktyvi paauglė. Lankiau visus būrelius, visas jaunimo organizacijas, kiek tik buvo. Tą galima pastebėti ir mano, kaip suaugusio žmogaus, gyvenime, daugybės veiklų imuosi ir dabar. Mokiausi dešimtukais, gal dėl to teisę ir pasirinkau?

Debiutinėje knygoje „Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta“ gvildenate gana nepatogią mirties temą. Kodėl? Kokią žinutę ši knyga siunčia skaitytojui?

Šią knygą parašiau prieš keletą metų ir tiksliai prisiminti, ką tada norėjau ja pasakyti, jau gana sudėtinga. Tik labai gerai atsimenu mirties romantizavimą. Literatūroje ir ne tik pastebėdavau daug kūrinių, kurie išaukštindavo mirtį. Pavyzdžiui, filme „Titanikas“ skendimo momentas toks gražus, graudus, romantiškas. Merginos nori būti kaip Kate Winslet, o vaikinai kaip Leonardo DiCaprio. Po tokių kūrinių tarsi norisi patiems tą dramą patirti. Tačiau realybė juk visai kitokia.

Kai man buvo dvidešimt dveji, pati netekau mamos. Ir tas laikotarpis, kai ji sirgo, kaip ji jautėsi, kol paliko šį pasaulį, anaiptol nebuvo romantiškas.

Apie tai savo knygoje ir norėjau kalbėti, kad mirtis yra siaubingas dalykas, atimantis iš tavęs labai daug, ir tikrai nereikia norėti, kad taip būtų.

Šioje knygoje kalbama ir apie gyvenimą, tą, kuris čia ir dabar. Sakoma, reikia džiaugtis šia diena, bet mes iš tikrųjų vis kažko laukiame. Tai penktadienio, tai dar ko nors, to taško, kada atsitiks kažkas gero.
Tą žinutę ir siunčia mano knyga. Pasakojama apie merginą, kuri žino savo mirties datą ir kaip toji žinia pakeičia jos gyvenimą.

Neseniai išleidote ir antrą knygą „Ne tik geri, ne tik blogi“, kuri tapo leidyklos „Alma littera“ 2020 metų paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtoja. Apie ką ši knyga, ar rašydama ją taip pat rėmėtės asmeniniais išgyvenimais?

Čia giliau nagrinėjama patyčių tema. Tai istorija apie merginą, iš kurios tyčiojasi populiarių mokinių grupelė.

Netikėtai dingsta vaikinas, iš kurio ta pati grupė tyčiojosi. Paaugliai stengiasi dingusįjį surasti, nes jaučiasi kalti. Ieškodami jo į pagalbą jie pasitelkia merginą, iš kurios tyčiojasi.

Antra rašytojos knyga „Ne tik geri, ne tik blogi“ tapo leidyklos „Alma littera“ 2020 metų paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtoja. „Man šioje knygoje bene svarbiausia tema yra pasirinkimo klausimai. Paauglystė toks metas, kai viskas juoda arba balta, o gyvenime yra kur kas daugiau nei du pasirinkimai“, – tikino Eglė Ramoškaitė.

Štai ir psichologinis momentas, kai skriaudžiamasis nori patikti skriaudėjui. Henrieta, pagrindinė veikėja, nepažinojo to vaikino, bet kadangi ji norėjo tapti grupės dalimi, apsimetė, kad pažinojo. Kur visa tai nuvedė, sužinosite perskaitę.

Man šioje knygoje bene svarbiausia tema yra pasirinkimo klausimai. Paauglystė yra toks metas, kai viskas juoda arba balta, o gyvenime yra kur kas daugiau nei du pasirinkimai.

Taip pat nemažai kalbama tarp eilučių, apie vaikų ir tėvų santykius, ką vaikai padaro, kad atitiktų tėvų lūkesčius. Yra ir savęs žalojimo eilutės, kurios buvo tarsi neišvengiamos. Tiesiog neišlietos neigiamos veikėjo emocijos išsiveržė kitais būdais.

Biografinių faktų knygoje yra labai nedaug. Pripažįstu, aš užaugau tokioje aplinkoje, kur patyčios buvo laikomos normalia bendravimo forma. Teko būti abiejose barikadų pusėse, tad ir įsijausti tiek į aukas, tiek į skriaudikus nebuvo sunku.

Rašyti paauglių auditorijai greičiausiai nelengva, paaugliško amžiaus skaitytojus sudominti gana sudėtinga. Kokių gudrybių imatės, norėdama juos pritraukti, suintriguoti?

Nėra tų gudrybių. Rašytojai patys pasirenka, ką daryti. Arba tema tiesiog ateina, tu imi ją ir rašai, arba labai gerai apgalvoji, ko šiuo metu reikia, ir rašai taip, kad įtiktum skaitytojui. Mano knygos būtų tarpinis viso to variantas.

Pastebiu, kad apie patyčias paauglių knygose kalbama tikrai nedaug. Dėl to reikia kalbėti ir iš kitos perspektyvos, ne tik apie tą, iš kurio tyčiojamasi, bet ir apie tą, kuris tyčiojasi. Nenorėjau žiaurumo, norėjau daugiau kalbėti apie pačias patyčias. Dauguma linkę kalbėti apie patyčių aktą, tačiau patyčios yra pasekmė to, kas vyksta aplinkui, kodėl taip atsitiko, tai svarbiausia.

Meilės linija paauglių knygose taip pat yra neišvengiama detalė, to masalu nepavadinčiau.

Sutinku, kad paauglius sudominti sudėtinga. Pirma, privalomos mokyklinės literatūros sąrašai yra dideli, per mokslo metus jie turi perskaityti daugybę knygų. Todėl sakyti, kad paaugliai neskaito, būtų šventvagiška. Be to, jie dar turi lietuvių literatūros traumą. Juos verčia skaityti klasiką, kuri jiems visai neįdomi, neaktuali.

Ar išleista knyga sudomins skaitytoją, nemažai lemia ir knygos reklama.

Gal galėtumėte atskleisti, kokia šiuolaikinio rašytojo kasdienybė? Ar tiesa, kad šiandien iš knygų rašymo pragyventi sunku, tai labiau laisvalaikio reikalas?

Bent mano kasdienybė visiškai įprasta, neturiu prabangos rašyti visą dieną. Knygų honorarai nedideli, išgyventi iš jų neįmanoma. Tačiau yra visokios premijos, kultūros stipendijos, tai jei literatūros lauke esi vertingas ir gali pagrįsti savo vertę, susirinkus visas tas lėšas pragyventi būtų galima, bet turtuoliu kaži ar tapsi.

Aš neturėčiau ir laiko tiems turtams išleisti. Turiu du mažus vaikus, mano visas gyvenimas sustyguotas minučių tikslumu, laisvalaikio praktiškai nėra.

Atsikėlusi iš ryto dirbu savo darbus leidykloje, kada turiu laiko, sėdu prie kompiuterio rašyti. Nieko mistiško nėra – atsisėdi ir dirbi.

Bohemoje tikrai negyvenu. Mano gyvenimas per daug užimtas.

Ar būna tokių dienų, kai nesiseka rašyti, nors pasiusk? Kokie mėgstami autoriai Jus įkvepia kūrybai?

Būdavo tokių dienų, kai per porą valandų parašydavau tik po kelis sakinius ir taip pikta pasidarydavo.

Negaliu taip švaistyti laiko, tad jau darau kitaip, jei tik iš karto pamatau, kad tą dieną nesiseka, kimbu į lengvesnius darbus. Rašau trumpas istorijas, redaguoju, planuoju, kas bus toliau ir t. t.

Aš turiu daug mėgstamų rašytojų, mėgstu skaityti pačių įvairiausių žanrų knygas, tačiau mane įkvepia ne rašytojai, o žmonės, kalbantys apie rašymą. Nenoriu rašyti kaip kažkas, kadangi nuolatos gilinuosi į kūrybinio rašymo subtilybes, mane labiau žavi šio dalyko specialistai.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video