2023/02/05

 

PENKIAS ATŽALAS IŠAUGINUSI MAMA IRENA: „VAIKAMS VISADA TURI BŪTI ĮDOMI“

Motinos dienos proga ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu Prezidentas apdovanojo Kupiškyje gyvenančią Ireną Sliekienę. Valstybės apdovanojimas skiriamas už nuopelnus motinystei ir globai, atsakingumą, pasiaukojimą, įkvepiantį pavyzdį savo bendruomenei ir visai visuomenei.

Ši Motinos diena kupiškėnei Irenai Sliekienei buvo neeilinė. Kartu su 44 mamomis ir globėjomis iš visų Lietuvos regionų ji apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Penkis vaikus užauginusi Irena kuklinasi, kad išskirtine mama tikrai nesijaučianti. Vaikai jai – didžiausias džiaugsmas, o gyvenimo etapas, kai jie augo, iki šiol išliko kaip pats gražiausias. „Vaikus augindama tikrai buvau pati laimingiausia“, – tikino ji.

Jurga BANIONIENĖ

Garbingas apdovanojimas – tiesiai į namus

Irena sakė, jog žinia, kad ji pristatyta apdovanojimui, buvo netikėta. Kovo mėnesį apie tai sužinojo, tad per tiek laiko ir pamiršti spėjo. O prieš pat Motinos dieną, balandžio 30-ąją, sulaukė svečių iš Prezidentūros. Apdovanojimas jai įteiktas asmeniškai, nes šiais metais dėl epidemiologinės situacijos iškilminga mamų apdovanojimo ceremonija Prezidentūros rūmuose neorganizuota.

Nors jau beveik keturis dešimtmečius gyvena Kupiškio krašte, I. Sliekienė yra kilusi iš Žemaitijos, Šilalės rajono, iš Grimzdų kaimo netoli Kvėdarnos. „Čia gyvenau 18 metų, baigusi vidurinę mokyklą įstojau mokytis ir į gimtinę negrįžau“, – sakė ji.

Garbingą apdovanojimą Prezidentūros atstovė Irenai Sliekienei įteikė asmeniškai, nes dėl pandemijos iškilminga mamų apdovanojimo ceremonija Prezidentūros rūmuose neorganizuota.
Nuotraukos iš asmeninio Irenos Sliekienės albumo

Penkias atžalas turinti Irena pati augo gausioje aštuonių vaikų šeimoje. „Beje, mano mamytė taip pat yra pelniusi medalį, turbūt tokį, koks ir man skirtas“, – prisiminė moteris.

Ir studijos, ir šeima

Kartu su broliu ji įstojo mokytis į tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją, įgijo populiarią zootechniko specialybę. Prisipažino, kad labiau norėjo būti lietuvių kalbos mokytoja. Puikiai rašydavo rašinius, labai mėgo skaityti. Bet tėvų požiūris buvo toks, kad mokslų reikia siekti tik šeimos vyrams. Buvo daug ašarų, kol tėvus perkalbėjo. „Galiausiai tėtis pasakė: jei į žemės ūkį, tai stok, išleisim į mokslus abu. Tėvams buvo sunku, mes, vyriausi, išėjome, namie dar liko šeši vaikai, kuriuos reikėjo užauginti“, – kalbėjo pašnekovė.

Mokslus Irena baigė, o lietuvių kalbos pedagogikos studijos liko tik svajone. Bet ne kartą yra rašiusi į sienlaikraščius ir pan. O galiausiai suprato, kad mokytojo darbas išties labai sunkus, tad nebesigailėjo šio savo pasirinkimo.

„Aš visą gyvenimą buvau labai užimtas žmogus, nebuvo kada gailėtis“, – teigė I. Sliekienė.

Studijų metais sutiko ir būsimą vyrą Bronių, gimė pirmas sūnus Artūras. Jis, kaip ir mama, gyvena Kupiškyje, ilgus metus dirbo policijoje, šiandien darbuojasi Nacionalinėje žemės tarnyboje. Po žmonos mirties vienas augina dvi dukras – Vestiną ir penkerių metų Izabelę. Irena stengiasi sūnui padėti. Mažoji Izabelė labai močiutės mylima ir prižiūrima. Dažnai pas ją būna.

„Mes su Izabele labai artimos. Esu laiminga augindama Izabelę. Man jau 64 metai, o yra kas ateina, apkabina ir mamyte pavadina, tai – didelis džiaugsmas“, – prisipažino pašnekovė.

Kitas Irenos sūnus Ramūnas įsikūręs toli, Klaipėdoje.

Vienintelė dukra Sonata šiuo metu augina keturių mėnesių dukrytę Ievą ir vyresnę Vasarę. Gyvena Vilniuje, prieš išeidama motinystės atostogų dirbo Energetikos ministerijoje.

Kasdien – su sūnumi

Gyvenimas taip viską sudėliojo, kad po dvidešimties bendro gyvenimo metų su vyru Irena pasuko skirtingais keliais. Vėliau moteris sukūrė kitą šeimą.

Jau būdama brandaus amžiaus susilaukė dar dviejų atžalų – dvynių Dovydo ir Danieliaus. 25 metų Dovydas gyvena sostinėje, baigė Gedimino technikos universitetą, dirba vadovaujamą darbą. O Danielius nuo gimimo su mama.

Jis turi negalią – Dauno sindromą, tad mamos priežiūra reikalinga nuolatos.

„Galiu vieną palikti porą valandų, bet ne ilgiau, skubu, lekiu namo“, – kalbėjo ji.

Irena Sliekienė su vaikais. Iš dešinės: Ramūnas, Dovydas, Artūras ir Danielius. Ant močiutės rankų anūkė Vasarė.

Mamai Irenai nebuvo lengva susitaikyti su mintimi, kad reikės visą gyvenimą rūpintis negalią turinčiu sūnumi, tačiau Danielius – jos didelis džiaugsmas ir atrama.

„Kai gimdžiau dvynius, man buvo 43 metai. Tais laikais buvau laikoma sena mama, tik dabar viskas keičiasi. Teko sulaukti įvairių reakcijų, ypač tada, kai gimė neįgalus sūnus. Didelį kalną ir man reikėjo nuo nugaros nuritinti, su tuo susitaikyti. Visų metų tam prireikė. Bet kiek daug Danielius man duoda. Labai juo džiaugiuosi. Kiti vaikai iš namų išėjo, o aš tuščio lizdo sindromo nejaučiu, mano vaikas visada kartu, visada manęs laukia. Abu susėdę kavą geriame, prieina, paglosto, vandens atneša“, – pasakojo Irena.

Su dukra Sonata ir anūkėmis Izabele (kairėje) ir Vasare.

Moters pečiai daug atlaikė

I. Sliekienė sakė esanti tikra meilės emigrantė. Gyventi į Aukštaitiją atvažiavo paskui savo vyrą, kuris kilęs iš Panevėžio. Baigę mokslus, pagal paskyrimą abu pradėjo dirbti Panevėžio rajone, Ėriškių kolūkyje. Paskui – Upytės tarybiniame ūkyje. Irena dirbo pagal įgytą specialybę – kelerius metus Ėriškių galvijų komplekse buvo pamainos viršininkė, paskui Upytėje – selekcininkė. Kai persikėlė gyventi į Kupiškio rajoną, moteris Laičių kolūkyje dirbo ekonomiste. Dvejus metus teko padirbėti ir Skapiškio apylinkės pirmininke.

„Bet augo trys vaikai. Grįžtu namo po šešių, jau tamsu, vaikai nežinia kur. Jiems labai reikėjo mano priežiūros, supratau, kad turiu palikti šį darbą, nors labai man patiko. Dėl šeimos jo atsisakiau ir vėl grįžau į ekonomistės pareigas. Kai kolūkiai iširo, susikūrė bendrovė, likau kaip buhalterė. O paskui pagimdžiau dvynukus“, – apie savo gyvenimą pasakojo I. Sliekienė.

Dvyniams buvo tik metai, kai Irena išsiskyrė su jų tėvu. Tad visa atžalų auginimo našta teko jos pečiams. Danieliui reikėjo visapusiškos priežiūros, dirbti nebegalėjo. Pradėjo auginti gyvulius, laikė daug karvių, didieji vaikai įstojo mokytis, reikėjo jiems padėti, namie – maži. Irena ir dabar stebisi, kaip jai pavyko viską atlaikyti. Bet po truputį viskas stojo į savas vėžes.

Irena su anūkėmis Izabele (ant kelių) ir Vestina.

Aktyvi, kad būtų įdomi

Sulaukusi pensinio amžiaus, I. Sliekienė nutarė palikti Laičius ir keltis gyventi į Kupiškį. Norėjo, kad Danielius socializuotųsi, bendrautų su panašaus likimo draugais. Jis lankė mokyklą „Varpelis“, paskui pradėjo dalyvauti Lietuvos specialiosios draugijos „Guboja“ Kupiškio skyriaus veikloje. Irena taip pat aktyviai į ją įsijungė, yra projektų vykdytoja. Džiaugiasi radusi naują, dar neišbandytą sferą prisidedant prie neįgalių žmonių integracijos.

„Anksčiau buvo toks požiūris, kad neįgalių žmonių nėra, niekas jų nematė, o dabar pradėjome į juos atsisukti. „Gubojoje“, kol iki karantino galėjome rinktis, darydavome įvairius darbelius, žaisdavome žaidimus, eidavome į išvykas, važinėdavome į keliones. Taip, lengva nėra, vaikštančių tik du vaikai, susirinkti kartu sunku, tad važiuodavome ir vieni pas kitus į namus“, – pasakojo moteris.

Irena tikino veiklos niekada nestokojusi. Be jos neapsieidavo Laičių kultūriniai renginiai. Dalyvauja Trečiojo amžiaus universiteto veikloje, priklauso Lietuvos ūkininkių draugijos Kupiškio rajono skyriui „Sodžius“, Technologijos ir verslo mokykloje įgijo socialinio darbuotojo padėjėjo specialybę.

„Stengiuosi būti įdomi vaikams. Noriu, kad jiems atvažiavus galėtume pašnekėti ne tik apie anūkus, bet ir apie politiką, pasaulio įvykius“, – pabrėžė ji.

Savo atžalų moteris sulaukia dažnai. Jie aplanko mamą ne tik per šventes, ryšys labai stiprus ir artimas. „Mano vaikai visada laukiami, jie tai žino, atvažiuoja, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Kad galime būti kartu, artimai bendrauti“, – sakė penkių atžalų mama.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video