2024/06/25

Skurdas vienkiemyje įkalino senutę

Gyveno visą gyvenimą Starkonių kaime Aldona Černiuvienė ir jos sūnus Vaidas. Tačiau tik dabar visi pastebėjo, kad aštuoniasdešimt penkerių metų močiutė savimi pasirūpinti – nepajėgi. Jos apleistuose namuose purvas, neapsakomas dvokas, aplinkui šokinėjančios blusos, vietoje patalų į guolį sumesti savo spalvos nebeatmenantys skudurai. O nuolat girtaujantis sūnus ne visada rūpinasi iš pustuščio šaldytuvo paduoti neįgaliai motinai ir pigiausią dešrelę. Kas gi kaltas dėl tokios situacijos – šiandien pirštais vieni į kitus badosi ir senutės turtą perėmę giminaičiai, ir ją pamiršę atsakingų institucijų atstovai.

Pamatė per rinkimus

Į „Kupiškėnų mintis“ kreipėsi Migonių seniūnaitis Valentinas Kščenavičius. Vyras pasiūlė nuvažiuoti į vieną atokiausių mūsų rajono kampelių – Starkonių kaimą Šimonių seniūnijoje. Čia šalia Jurgiškio ežero kažkada gyveno nemažai žmonių, tačiau šiandien juos mena tik tušti vienkiemiai ir keletas likusių senųjų gyventojų.
Vieni jų Černiai: motina Aldona ir penkiasdešimt vienerių jos sūnus Vaidas. Šeimos galva šią šeimą paliko jau prieš šešerius metus. Ir ankstesniais metais, pasak aplinkinių gyventojų, čia trūko gero šeimininko: šeima nebuvo tvarkinga, girtuokliavo.
O dabar dviese likę Starkonių senbuviai gyvena žemiau tikro skurdo ribos. Tik kad ir labai keista, jų gelbėtojai tai pastebėjo visai neseniai.

„Šiuose namuose teko apsilankyti važinėjant dėl rinkimų į Seimą balsavimo namuose. Įėjęs į vidų pakraupau nuo gyvenimo sąlygų. O ir pati močiutė prašė medikų pagalbos“, – „Kupiškėnų mintims“ sakė vos už keleto kilometrų gyvenantis seniūnaitis V. Kščenavičius.

Nežmoniškos gyvenimo sąlygos

Ir iš tiesų A. Černiuvienės namai „įspūdingi“ – patalpos, kuriose dienas leidžia vos vaikštanti senutė, purvinos, pilnos parazitų. Moteris guli lova net nepavadinamame guolyje, kur patalus atstoja murzini, prišlapinti skudurai. Aplinkui akis graužiantis dvokas.
Čia pat gretimame kambaryje guli dažniausiai jau nuo ryto neblaivus sūnus Vaidas.
Vyras atveria seną šeimos šaldytuvą, kur padėta dešrelių, pieno. Pasak V. Černiaus, jo motina valgo labai mažai. O pats sūnus, aplinkinių pasakojimu,  mažai ir rūpinasi, kad jo motina gautų nors ir tą mažą kąsnelį. Daugiau laiko jis leidžia ieškodamas „stipresnio“ gurkšnio troškuliui numalšinti.

Šeimininko rankos trūksta ir sodybos aplinkoje: senas sodas virtęs džiunglėmis, aplinkui mėtosi išgertuves liudijantys plastikiniai alaus buteliai, malkų žiemai – tik nedidelė krūvelė.
Pats Vaidas prisipažino per gyvenimą dirbęs gal tik septynerius metus. Dabar vieną kitą litą užsidirba padėdamas žmonėms nudirbti kokius nors darbus. Tačiau samdyti jį gyventojai vengia dėl potraukio alkoholiui.

Kieno rajone registruota?

Anksčiau V. Černiui geras pajamų šaltinis būdavo motinos pensija. Tačiau prieš metus ją perėmė netolima A. Černiuvienės giminaitė Asta Lukauskienė iš Gilvydžių kaimo (Anykščių rajone). Kaip paaiškėjo, ši moteris taip pat nusipirko ir seną tetos sodybą su žeme. Tik buvusią šeimininkę paliko gyventi ten pat.
„Jei jau ta giminaitė sutiko globoti, paėmė močiutės pensiją, namus, tai tegu ir žiūri ją. Taip palikti, kaip dabar, tikrai nežmoniška“, – sakė V. Kščenavičius.
Jo žiniomis, Šimonių seniūnija iki atsirandant giminaitei jau mąstė, kaip pagelbėti skurstančiai gyventojai. Galiausiai ja rūpintis patikėjo A. Lukauskienei.

Tačiau, pasirodo, ši seniūnija per anksti nusimetė naštą. Nors ir keista, jos specialistai ir pats seniūnaitis tikėjo, jog A. Černiuvienė turi oficialų globėją ir yra perregistruota į Anykščių rajoną. Todėl, pasak seniūnaičio, jie negalėję senutei niekuo padėti: nei mūsų rajono gydytojai, nei socialiniai darbuotojai esą negali aptarnauti kito rajono gyventojos.
„Kupiškėnų mintims“ pajudinus šią situaciją paaiškėjo, kad A. Černiuvienė – vis dar Šimonių seniūnijos gyventoja ir oficialios globėjos ji neturi. Be to, giminaitės A. Lukauskienės iniciatyva medikai moterį pripažino neįgalia ir rekomendavo jai nuolatinę socialinę priežiūrą.

„Jeigu taip iš tikro yra, tai, aišku, seniūnija turi pasirūpinti šia gyventoja. Reikėtų jai siųsti socialinį darbuotoją. Taip palikti negalima, moterį reikia nors apiprausti, aptvarkyti, paduoti jai valgyti“, – sakė V. Kščenavičius.

Nerastų žmogaus

Su tuo sutiko ir Šimonių seniūnijos socialinė darbuotoja Laima Bubinienė. Be to, Starkonių gyventojai buvo paskirta ir priežiūros (pagalbos) išlaidų kompensacija. Šie pinigai, anot jos, reiškia, kad A. Černiuvienei gali būti skiriamas socialinis darbuotojas.
„Už tokį atlyginimą mes nerasime žmogaus, kuris eitų į tokį tolimą kraštą. Aišku, galime įrašyti močiutę į eilę ir laukti metus ar dvejus socialinio darbuotojo. Bet mūsų pačių rankos surištos – neturime tam etato“, – kalbėjo pašnekovė.
L. Bubinienės teigimu, šioje šeimoje visada buvo problemos dėl skurdo, alkoholio. Seniūnija džiaugėsi, kad jiems pagelbėti sutiko giminaitė A. Lukauskienė, kuri turi įgaliojimą tvarkyti A. Černiuvienės pensiją.

„Situacija atsiradus giminaitei buvo pasikeitusi“, – patikino pašnekovė ir pažadėjo dar kartą pati nuvažiuoti į Starkonis. Čia ji nesilankė dar nuo vasaros.

Prižiūri tik iš gailesčio

Priekaištų Šimonių seniūnijai dėl pagalbos savo skurstantiems gyventojams negailėjo ir kuris laikas A. Černiuvienę prižiūrinti pati A. Lukauskienė. Moteris teigė ne kartą prašiusi seniūno duoti bent kokios nors patalynės savo tetai. Paramos taip ir nesulaukė. Neišprašė anykštėnė ir bent menkiausio darbelio V. Černiui.
„Kodėl niekas tos šeimos nematė, kai jie skurdo iki tol. Kai mes sutikome rūpintis teta, tada atkreipė dėmesį. O už pagalbą tapome netgi kalti. Kaip bebūtų, mes ir toliau jos nepaliksime – kuo galėsime, tuo padėsime“, – kalbėjo A. Lukauskienė ir jos motina Alma Kaplerienė.

Ponios Astos pasakojimu, mirus A. Černiuvienės vyrui, senyva moteris ėmė prašyti jos padėti, tačiau giminaitei globoti Starkonių gyventoją niekas neleido, nes ji turi gyvą, sveiką ir darbingą sūnų.
Todėl A. Lukauskienė tesugebėjo gauti įgaliojimą tvarkyti senutės pensiją, kurią, anot jos, anksčiau sūnus su draugais pragerdavo per vieną dieną. Už šiuos pinigus giminaitė dabar nuperka maisto, sumoka mokesčius už elektrą, šiukšles.
„Ten buvo didžiausia landynė. Tetos pensija būdavo prageriama vos tik ją atnešus. Ir pačiai Aldonai nelikdavo net cento. Tada tai ji tikrai badavo“, – sakė pašnekovė.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“

——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video