2023/02/05

 

Linarūčiai kai prasidada, aviniokų paskerdžia

Banguolės Aleknienės nuotrauka

Pirmas rudenio mano unksčiau
vadintas viržių, šilų, rujos, vesėlių mėnesiu ir – aišku, rugsėju. Apė orus
sakyta: rugsėjis sausio pagodos pasklausia. Ir do žmonas tėp sokė – kė saula
unt žiemų sukas, yr diena, o toj dėnoj valundala, kė dumblas pasjudina ir
susmaišo su grynu vandeniu. Mokslinykai mislia, kad šitas pasokymas apė tų
čėsų, kė rugsėjį suslygina diena su nakčiu.

Pirma
didala rugsėjo švinta – Šilinas, Švč. Mergėlas Marijos gimimas. No 8 iki 15
dėnos garsūs tabar atlaidai Šiluvoj.

Geriausia rugius yr sėt tris
dienas prėš Šilinas ir tris po jų. Kur no sano augino daug linų, Marijos gimimo
diena buvo linarūčio pradžia. Mat tadu do šiltas vando linų stėbėliam mirkyt
linmarkos.

Yr
tautosakoj ažrašyta, kad šitoj dėnoj, kėp ir par Jurginas (balandžio 23-ioj)
pėmenėlius bažnyčion išlaisdavo, ažu jos paganydavo mergiotas. O kur mergiotas,
ti ir berniokai, tai gyvuliai kai kadu iškodų padoro, alia pykt nemožna. Čia
raikia atsimint, kad iš sanovas yr jau tėp – pykt nevalia, kė švintas raikalas.
Pėmenėlių pavadovimas šitoj dėnoj irgi yr švintas, ne kasdienis.

Sanovaj šiai švintai pjaudavo
avinėlį, jo masos našdavo bažnyčios tarnom – varpinykui, špitolnykui,
padalydavo ubagom. Poskum potys bant obolį suvolgydavo. Jėgu savo obolių
neturia, raikia nuspirktėn, bo kitėp būsi biednas. Visų volgymas kartu – auka.
Ir išmalda ubagėliam ne tokia, kokių duoda, kė jė ataina namo, o švinta auka
protėviam ažu jų globų.

Tųdėn būtinai raikė šeimai kartu
volgyt pusryčius – tais matais tadu nė vilkas, nė gyvota neatais. Šitėp
dakavota Viešpačiui, kad gyvulaliai būt sveiki ir gyvi.

Labai gerai, jėgu Šilinių
vidurdėnį randi dvilypį riešutų, jį raikia nešiotis visų gyvėnimų, o mirštunt
pėrduotėn mylimiausiom vaikui. Dvilypis riešutas didala loima kėp ir dvilypa
vorpa, lininas (plokščias, lyg iš dvėjų trijų stėbų suaugįs linas),
keturialopis dobilas.

Rugsėjo 8 diena Lietuvoj prėš
Didįjį karų buvo untra tautina švinta, kėp Vasario 16-oja. Tai jau ajo no XV
omžiaus, mat Lėtuvos Didžiasai kunigoikštis Vytautas, katras prijėma
krikščionybį ir apkrikštijo žemaičius, labai noširdžiai gorbino Švč. Mergėlį
Marijų. Kė galingasai valdovas sumislio atsiskirtėn no Lenkijos, vienas kėlias
tabuvo – popėžiaus Martyno V pasiūlyta Lėtuvos karoliaus karūna. Karūnavot
turėjo Vilniaus Katedroj 1430 matų rugsėjo 8-oj, par Švč. Mergėlas Marijos
gimtadienį. Lenkijos didikai iš Romos važamų karoliaus karūnų sulaikė, o
įžeistas ir suskrimtįs Didžiasai kunigoikštis Vytautas neužilgo mira. Tai rugsėjo
aštunta nepriklausomoj Lėtuvoj prėš karų buvo švinčiama kėp Vytauto Didžiojo
karūnavojimo diena, Dakavojimo Dievui ir Motinai Marijai diena, kad mūsų
didiejė karoliai kovojo ažu Lėtuvos nepriklausomybį ir loisvį.

——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video