No šio karto pradasma mokytis kalbatis tarmiškai. Pirmai
prodžiai siūlom pasimokytų kėp raikia gražiai svėčių sutiktėn, maloniai su
patikusiu žmogystu pasikalbatėn.
Jaigu atvažiovo iš toli labai sanai matyti žmonas:
-„Sveiki gyvi, svetėliai. Ar kelalis nedulkėjo, ar burnala
neišdžiuvo pas mumį bevažiuojunt?“
Jaigu potys nuvažiovot svečiuos, nepamirškit ne tik didėlių,
ale ir mažų:
-„Nu, vaikėliai, atovėžėm jum kiškio gastinčiaus. Ar geri
buvot, ar motutas ir tėvėlio klausat?“
Svečius raikia mokėtėn ne tik priimtėn, ale ir pagirtėn:
-„Ir gražūs tavo, Matijošiau ūsai – stori, trūšūs, gol
batvinios mirkei.“
Nepagailakim grožų žodėlį pasakyt ar pašidint jaunas, do
nežėnotas mergelas:
-„Oi razumna mūsų Agotala, aštuntų karvį malždama toj
pamota, kad viedras ba dugno.“
O jaigu labai patiko viešnia, apė tai raikia užmint
dėlikatnai, iš tolo:
-„Širdis ne avala, šieno nepaduosi. Ataik, Stasyt, paimsiu
už runkos, pavoikščiosma palei Lavėnį ir apie gyvėnimų pasikalbasma.“
Dažnai sugrįžį namo svėčiai soko: „Visko buvo davoliai, tik
prošymo trūko.“ Kad tėp neatsitiktų vis paroginkit svėtelius užkūst, atsigėrt:
– „Volgykit, mieli svėtėliai. Visko turim, nieko negaila –
užtaks ir jum, ir mum.“
– „Išgėrk kupiškėniško alaus. Jis ne tik smarkus, ale ir
skalsus – būsi ne tik išgėris, bet ir pavolgis.“
Apė smagius, kupanijas magstunčius žmonas sokoma: „Anas daininykas,
šokėjas, magsta ir padurniuotėn, pavolgyt ir išgėrt – tikras baliaunykas.“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ