Nors mūsų rajonas labai nedidelis ir, atrodytų, jog nepastebėti, kas vyksta aplinkui – neįmanoma, visgi neatrastų ne tik vietų, bet ir žmonių dar yra.
Kada baigsis žmonių abejingumas – sunku pasakyti. Neseniai rašėme apie pačiame mieste 10 metų gyvenusią ir tiek laiko negalėjusią kojos iš savo buto iškelti moterį. Vėliau – apie Subačiaus miestelio viduryje savo gyvenimo dienas ne žmonių, o gyvių apsuptyje pabaigusią varguolę.
Ir štai dar vienas visų pamirštas Slavinčiškio kaimo brūzgynuose gyvenantis 65-erių metų Vytautas Tubelis.
Į sodybą – per vandenį ir pievas
Surasti Vytautą Tubelį ne taip jau ir lengva, nors, kur ieškoti jo sodybos, nurodė kiekvienas paklaustas Slavinčiškio kaimo gyventojas. „Važiuokit keliuku, o paskui, kai jis baigsis, dar teks pėsčiomis pieva eiti. Tik guminių batų reikia, nes ten kaip pelkėje – amžinai šlapia“, – nurodė kelią sutiktieji į atokią V. Tubelio lūšną.
Ir tikrai – kai baigėsi kelias, prasidėjo pieva, o vėliau sodybos link vedė tik per vandeniu pažliugusią pievą vos matomas takelis. Pamačius stovinčią lūšną, o tuo labiau įėjus į vidų – sunku buvo patikėti, kad ten gali gyventi žmonės. Šiuo atveju pasakyti, kad namuose buvo netvarka – būtų nevisai teisinga. Tik atidarius duris, galima pagalvoti, kad užsukome į tvartą, nes visur buvo šiaudų ir gyvulio išmatų.
Garsiai pasiteiravus, ar yra kas nors, iš tolimesnio trobos kampo pasigirdo žmogaus balsas.
Gyvenimo istorija
Iš lovos pakilęs vyriškis noriai pasakojo savo gana nelinksmą gyvenimo istoriją. „Niekas manimi nesirūpina, guliu čia ir tiek. Visa bėda – kojos. Negaliu vaikščioti, nes labai skauda – jeigu truputį pasėdžiu, jos užšąla iki pusės ir nieko nejaučiu, – pradėjo savo pasakojimą V. Tubelis. – Tie skausmai, ko gero, nuo tarnybos Tarybinėje armijoje, nes ten buvau apšalęs kojas. Slavinčiškyje su nedideliais laiko tarpais prabėgo visas gyvenimas. Iki Tarybinės armijos dirbau Skodinio tarybiniame ūkyje traktorininku, vėliau grįžęs iš tarnybos 12 metų gyvenau ir dirbau Kaune. Ten dirbau Žemės ūkio mechanizacijos valdyboje, Kelių ruožo tarnyboje“.
Į Kupiškį V. Tubelis atvyko pablogėjus jo motinos sveikatai. Tada vyriškis įsidarbino Kupiškio visuomeninio maitinimo įstaigoje ekspeditoriumi – kartu su vairuotoju pristatydavo maisto produktus rajono maitinimo įstaigoms. Vėliau, užsidarius šiai įstaigai, baigėsi ir darbas. Nors vyriškis jau penkeri metai kai pensininkas, pensijos negauna. Priežastis labai paprasta – nėra kam sutvarkyti dokumentų.
„Kartą bandžiau pats nusigauti iki miesto, bet mano kelionė baigėsi ties šalia namo augančiu berželiu – pradėjo skaudėti kojas ir teko grįžti atgal, – pasakojo vyriškis. – Dabar gal pajudės reikalai, nes buvo kažkoks jaunas vyras, sakė iš socialinio skyriaus. Paėmė pasą ir žadėjo sutvarkyti dokumentus, kad gaučiau pensiją“.
Prakalbus apie buities reikalus, pašnekovas tik lingavo galvą ir sakė, kad jo pagrindinis maistas kruopos ir aliejus, kurių kartais parūpina čia gyvenantis brolis Alfonsas. Jis gauna senatvės pensiją, tačiau yra mėgėjas išgerti, todėl dažnai būna taip, kad tenka sėdėti alkanam. Pasiteiravus apie aprūkusias sienas ir lubas, V. Tubelis sakė, jog tai nuo krosnies, kurią kartais pasikuria, kad žiemą nesušaltų. Malkos irgi ne iš miško – kūrena jau sugriuvusio ūkinio pastato sienojus. Kai jų nebeliks, nebeliks ir kuo kūrenti. Čia nėra ir elektros, todėl šviesu tik dieną.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ