2024/05/05

Namą baigti trukdo investicijos ūkiui

Daiva Kvetkauskienė, stovėdama kiemo viduryje, rodė: toje ganykloje – veršiai, anoje -karvės. Nusprendę kurti pieno fermą, jie kasmet įsėdavo vis naujų žolynų. Dabar jų – apie 20 hektarų. Apytikriai tiek pat ir tūkstančių litų žalienoms įrengti išleista. Ūkininkė patenkinta, jog karves užtvaruose laiko palaidas. Tokiomis sąlygomis vasarą ji įstengianti per dieną sužiūrėti ūkio gyvulius, nes vyrui Antanui užtektinai darbų ir laukuose.

Statydinsis naują tvartą

Šiemet Kvetkauskų ūkyje – septyniolika karvių, o kitąmet, pasak šeimininkės, jau turėtų būti apie trisdešimt žalųjų ir juodmargių. Didins jų bandą ir paskesniais metais, tačiau laikyti daugiau kaip 50 karvių jie neketina.

Pašnekovės nuomone, metai dveji jiems būsią nelengvi – turi pasistatydinti tvartą su ES reikalavimus atitinkančia melžimo, pieno patalpa, švaria aplinka. Tada ir jiems nebereikės rytmečiais savo transportu gabenti kelis šimtus kilogramų produkcijos į pieno supirkimo punktą Juodpėnuose, – pienvežis užsuks į jų kiemą.

Savo ūkiui plėtoti bei modernizuoti Daiva ir Antanas Kvetkauskai viliasi pasinaudoti ES finansine parama pagal Kaimo plėtros plano jiems tinkamiausias priemones. Apsispręsdami, koks tvartas būtų tinkamiausias, lankėsi ir pas anykštėnus ūkininkus, tačiau pasirinko statydintis kaip Puožo kaimo ūkininkų Šerelių -šalto tipo. Tai užmojis ateinantiems metams, o pirmiausia rūpinosi įsigyti universalų krautuvą. Tokios technikos kaina prieš keletą metų būtų pribloškusi dar neįsitvirtinusį ūkininką, o dabar, kai modernios gamybos priemonės pirkimas gautąja parama padengiamas net pusę jos kainos, visai nebetrikdo ir tetrokštama vieno – kad prašymas su visais dokumentais laiku patektų ant komisijos, priimančios sprendimus dėl paramos, stalo.

Gelbsti tik pieno ferma

Sutrukdžiusios šeimininkei konservuoti obuolių sultis, prašėm papasakoti ir daugiau apie jų šeimos gyvenimą Šileikiuose. Juolab kad Antanas tik pasirodė kieme ir, apsukęs traktoriumi ratą, vėl iš jo išburzgė. Rūpėjo ūkininkui dar kartą suspėti su rapsų grūdais į punktą, tomis dienomis daugiausia mokėjusiam už šią produkciją.

Ir Daiva, ir vėliau grūdų supirkimo punkte sutiktas jos vyras sakė, jog šiemet derlių išvežioja su skaudančia širdimi – javų produkcija visai nupigusi. A. Kvetkauskas sakė nematąs reikalo skaičiuoti, ar belieka koks trupinys pelno iš augalininkystės. Jį trikdo apskritai šalies valdžios institucijų požiūris į ūkininką. Parodose-mugėse įteikinėjantiems žemdirbiams padėkos raštus tikrai yra progų pasidžiaugti ir sodiečių laimėjimais, tačiau tik pastarieji žino, kokia pasiaukojimo, savo sveikatos kaina visa tai pasiekiama. Pasak Kvetkauskų, jų ūkį pastaraisiais metais gelbsti pieno ferma. Be to, tiek padarę investicijų, paaukoję jėgų ir nebeįsivaizduoja, jog galėtų atsisakyti vilties gyventi lengviau, geriau.

Už alytuką nusipirko vienkiemį

Kurtis Šiliekiuose jie pradėjo nuo pamatų gyvenamajam namui statybos. “Manėm, kad per kelerius metus pavyks jame įsikurti, bet vėliau susitaikėm su mintimi, kad tai gali įvykti tik vyriausiojo sūnaus Justino aštuonioliktojo gimtadienio proga„, – samprotavo 37 metų ūkininkė, pridurdama, kad nė nepamatys, kaip prabėgs dar penkeri metai.

Pasak vienkiemio naujakurių, tie akmenys ties namo veranda tarsi simbolizuoja, kaip nelengva įsikurti kaime be didesnių pajų ir santaupų savarankišką gyvenimą pradėjusiems žmonėms. Kvetkauskai pardavė gyvenvietėje privatizuotą alytuką ir už tuos pinigus įsigijo sodybą su dideliu sodu ir sena trobele.

Iš karto norėjosi daug aprėpti – ir trobesius statydintis, ir technikos bei žemės įsigyti. Tačiau ne viskam užteko lėšų. Nuosavo lauko Kvetkauskai jau turi 15 hektarų. Tarp nuomojamų per šimtą hektarų nemažas plotas laisvos valstybinės žemės. Jos naudotojų tvirtinimu, būtų neišmintinga praleisti galimybę jos įsigyti. Šeima yra apsisprendusi nuosavos žemės vis pirkinėtis ir ateityje valdyti apie 60 hektarų. Pasak ūkininko A. Kvetkausko, laikas parodys, ar augins ir javų, tačiau kol kas visa nuomojama žemė naudojama ir konkrečiausių patarimų iš augalininkystės srities sulaukia iš to krašto stambiųjų ūkininkų Zigmanto Aleksandravičiaus, Stasio Šerelio.

Veterinarijos žinių prireikia

D. Kvetkauskienė pasakojo, kad jos tėviškė yra Kelmės rajone ir ji, vienintelė iš keturių vaikų, pasirinkusi su žemės ūkiu susijusią specialybę, stebina gimines užsispyrimu ūkininkauti.

Su veterinarijos felčerės, baigusios Gruzdžių technikumą, diplomu Daivą gavo ir paskyrimą paskyrimą į Kupiškio rajoną. Pagal specialybę jai dar teko keletą metų dirbti kolūkyje, o veterinarijos žinių reikia ir tvarkantis savojoje fermoje. Tačiau matydama, kad bėda gyvuliui rimtesnė, nedelsia iškviesti veterinarijos gydytoją.

Vaikai mokosi ūkio darbų ir kuria savo svajones

D. Kvetkauskienė klausėsi žvyrkeliu važiuojančių mašinų ūžesio. Apie trečią valandą pravažiuoja maršrutinis autobusas, kuriuo visi trys jų vaikai grįžta iš Adomynės pagrindinės mokyklos. Pasitaiko, kad vairuotojas ties jų keliuku nestabteli ir tada mokinukai kulniuoja apie kilometrą iš Juodpėnų atgal. Pasak moters, jų vaikai į gyvenimą kaime žvelgia ne tik pagal savo amžių, bet ir pagal įsiskaudėjusius tėvams rūpesčius, aplinkinių nuotaikas. Vyriausiasis, Justinas, neretai pasamprotauja, jog užaugęs ieškos gerai apmokamo darbo ir tikriausiai vyks prasikurti į užsienį. O paauglystės vasarų neįsivaizduoja, jog nebūtų tėčio mokomas dirbti. Dvylikos metų Monika, kurios paramos labai prisireikia mamai, kai per darbymetį prie pietų stalo sėda ir talkininkų, tėveliams atvirauja, kad vis dėlto norėtų gyventi mieste. Užtat šioje sodyboje pradėjęs vaikščioti ir jau devynerių sulaukęs Linas tvirtina, kad gyvensiąs ir dirbsiąs tik Šileikiuose.

D. Kvetkauskienė, sulaukusi vaikų iš mokyklos, kviečia juos prie pietų stalo, iš pašnekesių sužino, kaip kuriam praėjusios pamokos. Ji sakė, jog vaikai ir jos, ir tėčio pasiteirauja, kaip jiems sekėsi darbuotis. Moteris sakė, kad vasarą ištaiko laiko visi nuvažiuoti ir prie ežero, ir į šventes. “Nebetoks laikmetis, kad galėtum gyventi iš savo kiemo neišeidamas, nesimokydamas, – atviravo ūkininkė D. Kvetkauskienė. – Ir visa ES paramos sistema sustriguota pagal principą: stenkis, mokykis ir sulauksi atpildo„. Ji pridūrė, kad jos gimtasis Šaltinių kaimas – gal už pusantro šimto kilometrų nuo Juodpėnų, tačiau nuo jų sodybos visai netoli, Obonyse, Antano tėvonija.

——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video