Spalvinga studentų pilietinė akcija, kolonomis pragužėjusi per sostinės gatves nuo Prezidentūros iki pat Seimo – iš tiesų puiki atrakcija, bent jau viešųjų ryšių prasme sujudinusi pastaruoju metu Lietuvoje užpelkėjusius politinius-visuomeninius procesus. Tačiau kiek ši protesto akcija yra racionali – kitas klausimas.
Įdomu, ar būtų pakitusios protestavusios studentijos nuotaikos, jeigu staiga Vyriausybė būtų paskelbusi, jog imasi iš pagrindų reformuoti aukštojo mokslo sistemą, aukštosioms mokykloms skirti ženkliai daugiau lėšų, kelti pačių studijų kokybę, lengvinti socialinę besimokančiųjų padėtį ir t.t. Bet pabrėžtų, jog tokią reformą vykdys drastiškomis priemonėmis: uždarydama kokį ketvirtadalį ar trečdalį iš dabar veikiančių aukštųjų mokyklų ir mažindama studentų skaičių.
Trumpai tariant – kokios nuotaikos vyrautų tarp studentų, jeigu Vyriausybė atrastų politinės valios įvykdyti reformas, kurias įvykdyti siūlo tie racionaliai mąstantys visuomenės žmonės, kurie nuolat bado valdžios akis už tai, kad Lietuva – viena skurdžiausių ES valstybių – veik pirmauja bendrijoje beprotiškai išpūstu aukštųjų mokyklų ir studijuojančių jose skaičiumi. Kas studentui geriau: būti studentu-skurdžiumi, ar išvis nebūti studentu?
Drįsčiau manyti, kad, turint tik tokį pasirinkimą, tualetinio popieriaus rulonu į Seimo pusę užsimojusiam jaunuoliui pirmoji alternatyva būtų žymiai mielesnė… Todėl studentų mitingas man asmeniškai labiau panašus į linksmą atrakciją, nei atsakingą pilietinę akciją.
Suprantu, kad toks svarstymas yra kažkuria prasme nesąžiningas – studijuojantis jaunimas vargu bau ar yra kaltas dėl to, kad valdžia vengia vykdyti būtinas sistemines reformas, tačiau kartu nebeišgali į muilo burbulą panašėjančios aukštojo mokslo sistemos išlaikyti. Kad Lietuvos studentai savo likimu kažkuo panašūs į dirbančius žemės ūkyje ir, tarkime, sveikatos apsaugos sistemoje.
Vis dėlto, klausantis protestuojančių studentų, racionalus požiūris verčia kalbėti pirmiausiai apie supuvusią sistemą. Per penkiolika metų sukaupta visuomenės patirtis leidžia daryti tokią išvadą. Ir kartu abejoti, ar, nežinia kieno sąskaita galimai padidinus aukštojo mokslo finansavimą, neatsitiks taip, kaip prieš kokį dešimtmetį žemės ūkyje. Kai dėl Seime buvusių „kolchozų pirmininkų“ frakcijos lobistų į nereformuotą ŽŪ sistemą buvo sukišama po milijardą litų (arba po ketvirtadalį-penktadalį viso valstybės biudžeto) per metus. Klausimas, ar šiandien bent kokią tų tarsi į unitazą nuleistų milijardų naudą tie patys lobistai sugebėtų nurodyti.
Šiandieninė šalies aukštojo mokslo sistema – ilgametis lygiai tokių pat lobistų kūrinys. Tų, kurie kadaise už visuomenės lėšas entuziastingai kūrė universitetus vos ne kiekviename bažnytkaimyje, aukštųjų mokyklų autonomijos principus. Nors galų gale šios kūrybos vaisiai ėmė prieštarauti bet kiek sveikesniam protui ir tapo šių mokyklų elito gerovės pagrindu, turintis maža ką bendro su visuomenės interesu.
Taip ir maga priminti, kad kadaise buvęs Vilniaus universiteto rektorius, dabar europarlamentaras Rolandas Pavilionis, kuris savo vadovaujamos institucijos autonomijos dvasioje veik iki paskutinio atodūsio kovojo prieš VU bendrabučiuose gyvenusių piliečių teisę juos privatizuoti. Tačiau pats privatizavo tarnybinį butą VU observatorijoje sostinės M. K. Čiurlionio gatvėje. Ir joks šuo ypatingai nelojo, ir jokie studentai triukšmingų manifestacijų dėl to nerengė.
„Studentų mitingu suinteresuotas ne tik akademinis jaunimas, tačiau ir rektoriai, kurių tikslas į universitetus pritraukti daugiau lėšų, bet nespręsti esminių aukštojo mokslo problemų“, – interneto portale „Bernardinai.lt“ rašo Mokslo tarybos narys Vytautas Daujotis. Tai bene vienintelio studentų akcijai nepataikaujančio valstybės pareigūno pozicija, šią savaitę pareikšta viešai. Skirtingai nuo Vyriausybės vadovų, studentams toliau dalijusių nerealius pažadus ar Seimo narių, vardan nuosavo politinio kapitalo per tualetinio popieriaus ritinėlių ataką tekinom bėgusių sveikinti protestuojančiųjų prie parlamento rūmų (bent krislelio savigarbos!).
V.Daujočio poziciją aukštųjų mokyklų elitas pasitiko ragais. Kaip, beje, ir idėją, kad rektorių valdžia aukštosiose mokyklose būtų apribota universitetų tarybų. „Tarybos, kaip ir iki dabar, turi būti visuomeninės priežiūros ir globos institucijos, o ne atlikti vykdomosios valdžios funkcijas – tai prieštarautų universiteto autonomijos idėjai“, – sako Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas Vytautas Kaminskas ir paneigė, kad prie studentų akcijos prisidėjusi aukštųjų mokyklų vadovybė.
Atmetus visas įmantrias abrakadabras, žmoniška kalba tai reikštų maždaug tai: „Valstybė privalo skirti pinigų aukštosioms mokykloms, lėšų panaudojimas – niekieno nekontroliuojama rektorių kompetencija, jeigu valstybė pinigų skirs per mažai – studentai turi teisę protestuoti“.
Teiginiu apie tai, kad prie studentų akcijos universitetų rektoriai nėra prikišę savo nagų, ir aš drįsčiau šiek tiek suabejoti. Dėl labai paprastos priežasties: vargu ar patiems Studentų atstovybių sąjungos aktyvistams būtų atėjusi į galvą mintis suformuluoti reikalavimą valdžiai, kad ši aukštosioms mokykloms perleistų teisę savo nuožiūra disponuoti joms priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Ar toks sprendimas proporcingai pakeltų akademinio jaunimo socialinę gerovę? Vargu. Tačiau kokie laimingi po tokio sprendimo taptų aukštųjų mokyklų vadovai…
Klondaikas! Ir nė menkiausios užuominos bent į tam tikrą aukštojo mokslo elito atsakomybę dėl dabar susidariusios padėties, nė mažiausios aliuzijos į tai, kad universitetų autonomija visų pirma reiškia didžiulę atsakomybę, o ne galimybę pasakišką gyvenimą ne tik studentijos, bet ir visos visuomenės sąskaita susikurti jų vadovams.
——-
Autorius: Rytas Staselis