Tradiciniai lietuvių liaudies audiniai – juostos – iki šių dienų išlaikę savo funkcijas, tačiau Didžprūdžių kaimo gyventoja Savera Agnė Paštukienė bene vienintelė moteris mūsų rajone, įkvepianti šiam amatui gyvybę, neleidžianti jam nugrimzti į užmarštį.
Savera Agnė juostas audžia jau 15 metų. Akušerės specialybę turinti moteris šio amato išmoko Panevėžyje pas tautodailininką Vaclovą Kulšinską, dėl sveikatos sutrikimų nebegalėdama dirbti pagal specialybę. Juostų audimo subtilybes S. A. Paštukienė teigė perpratusi greitai, tačiau pradėjus dirbti savarankiškai, iškildavo klausimų, kuriuos išspręsdavo su meistru konsultuodamasi telefonu. Itin šiltai apie savo mokytoją atsiliepianti audėja ir dabar sako su juo palaikanti ryšį.
Iš meistro įsigytomis, jo gamintomis ketveriomis unikaliomis staklėmis, kurios užima visą antrojo namo aukšto kambarį, ji išaudė galybę įvairiausių juostų – daugybės raštų rūšių, su nemažai vardų sveikinimų jubiliejaus datų. Nors madinga į juostą įausti raides, sveikinimus, pasak S. A. Paštukienės, – tai juostos sudarkymas. „Negi žmonės kalbėt nebemoka, kad juostoje reikia rašyti“, – stebėjosi audėja. Ausdama vardinę juostą Savera Agnė teigė labai išsikraunanti, į darbą įdedanti daug energijos – tai pajuntanti ir jos šeima.
Didžprūdietės austomis juostomis prekiauja nemažai tautodailės parduotuvių įvairiuose Lietuvos miestuose – ne tik Kupiškyje, bet ir Biržuose, Pasvalyje, Kaune, Vilniuje, Utenoje… Tačiau yra vietovių, kuriose jos arba nepaklausios, arba ši rinka jau užpildyta.
Nors didysis audimas prasideda žiemą, baigiantis rudeniui, tačiau Saveros Agnės staklės visada apmestos. Jose tiesiasi ne tik tradicinės juostos, bet ir siauros, trumpos juostutės, moteris sulaukia užsakymų ir gedulo juostoms. Dabar Savera planuoja pradėti austi ir rankšluosčius. „Staklės, kainuojančios apie 3 tūkst. litų, pusiau automatinės, nebėra pakojų, dirbi tik su muštuvu, be šaudyklės, su viena šeiva – darbuojasi tik rankos. Kiekvieną eilutę kuria atskira kartotekos kortelė“, – pasakojo audėja, kurios kambario sienos nukabintos popierinių kortelių juostomis. Joms gaminti naudojamas kartonas, skirtas varikliams pervynioti. Kortelėse specialioje geležinėje lentutėje pačios S. A. Paštukienės iškaltos skylutės, kurios atitinka rašto languotame popieriuje užtušuotą langelį. Dideliam, sudėtingam raštui sukurti kartotekos gaminimas kartais užtrunka ir savaitę. Juostai austi naudojamos dvi ant staklių mechanizmo kabinamos kartotekos: viena, trumpesnė, kuria pakraščių raštą, kita, didesnė, – centrinį raštą. Jei, pvz., į juostą reikia įausti Jono vardą, audėjai tenka „žaisti“ su kartotekomis.
Vienai juostai išausti Saverai Agnei reikia 2 valandų – darbą kiek pristabdo skaudanti ranka. Daugiausia laiko užima bene sudėtingiausia veikla – metimas (audėja suka galvą, kokius siūlus komponuoti kairėje, kokius – dešinėje), velenų susisukimas, įrietimas (apatinis velenas didesnis – jame dominuoja balta spalva. Antras velenas ant minėto balto pagrindo guldo daugybę įvairiaspalvių siūlų, kurių kiekvienas turi tikslią savo vietą). „Kol viską susitvarkau – pusė savaitės praeina. Dirbdama su vienu metimu, mintyse jau gyvenu kitame – galvoju apie spalvų derinius, kompoziciją ir pan.“, – sakė audėja. Iš vieno metimo ji išaudžia apie 150 juostų. Jų gamybai S. A. Paštukienė naudoja baltus medvilninius ir spalvotus akrilano siūlus. Su audimu susijęs ir audėjos dažniausiai vartojamas palinkėjimas – tegu tavo gyvenimas būna kaip siūlo gija – tiesus, neatsišerpetojęs.
Saveros Agnės juostose ypač ryškiai atsiskleidžia spalvinis lietuvių tautos skonis. Pati didžprūdietė sako esanti internacionalistė – nesilaiko regionų spalvų principų. Kiekvienas metimas skirtingas. „Keičiu raštą, siūlų derinį, jog nebūtų nuobodu dirbti“, – teigė audėja. Jos juostose galima įskaityti ir numanomas raštų elementų simbolines prasmes. Štai Kupiškio juostelės akcentai – lino žiedai ir vandens simboliai. Formuodama vaizdą, minčių audėja semiasi iš struktūrinių lietuvių liaudies rinktinių raštų elementų ir tuo pačiu ieško savo kūrybos braižo. Baltame medvilniniame juostų dugne gula įvairių atspalvių raudonos, žalios, mėlynos, geltonos ir net violetinės spalvos gausūs geometrinių ir stilizuotų augalinių, gyvūninių motyvų raštai. Juostų galus puošia įvairiaspalviai siūlų kuteliai.
Didžprūdietė buvo gavusi pasiūlymą juostų audimą demonstruoti per mugę miesto aikštėje, tačiau dėl staklių jautrumo šios minties ji atsisakė. Audėja pabrėžia, jog darbui reikia ne tik išmanymo, bet ir fizinės jėgos, ypač jei staklės pareikalauja remonto. Smulkesnius gedimus ji susitvarko pati, rimtesniems kviečiasi meistrą.
S. A. Paštukienės nuomone, juostų audimo srityje gali reikštis visi. „Labai noriu, kad kas perimtų mano patirtį. Buvau siūliusi kurti jaunimo būrelį Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje, tačiau norinčiųjų pasimokyti šio amato neatsirado. Liūdna, jog po manęs galbūt niekas nebeaus. Pasigendu pagarbos tokiems dalykams. Anksčiau, kad ir tarybų metais, gyvavo tradicija svečius perjuosti juostomis. Dabar to nebėra. Amatas nyksta“, – apgailestavo audėja.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ