2024/04/24

Pasagos – numylėtiems arkliams

Saulėtą vasaros dieną Uoginių kaime retai kurį sodietį rasi namuose. Ne išsyk susitikome ir su 58-erių metų Augustinu Vaičiūnu – pasikinkęs arklį Filmą tądien jis laukuose grėbė šieną. Pas savo šeimininkę sugrįžo tik pietums ir sutiko šnektelti apie kalvystės amatą. Mat apylinkėse A. Vaičiūnas garsėja kaip puikus arklių kaustytojas.

Čigonų paprašytas

Kaip tvirtino pašnekovas, Uoginiai – jo gimtasis kraštas. Čia gimė seneliai, tėvai. Ir jis pats šiame kaimelyje susilaukė savo trijų atžalų: sūnaus ir dviejų dukrų.

Prisiminimai apie potraukio kalvystei ištakas, A. Vaičiūnas sugrįžta į vaikystę. Kaime, netoli Povilo Gurklio, buvo maža kalvė. Ten dumples reikėdavo rankomis pūsti. Kadangi nebuvo anglies, ją iš medžio degdavo. Visus šiuos procesus mažam Augustinui labai patiko stebėti: kaip metalą kala, kaip žaizdre jis lydosi.

Tos kalvės jau seniai nebėra. Susikūrus kolūkiams, kalvė įkurta dirbtuvėse. Įgijęs specialybę, A. Vaičiūnas čia grįžo dirbti santechniku suvirintoju. Ilgus metus jam daugiausia teko leistis prie technikos metalo. Paprašius žmonėms, nukaldavo tvoreles balkonams, grotas langams ar kitų apdailos detalių.

O pirmą arklį savarankiškai pakaustė apie aštuntojo dešimtmečio vidurį. Vieną sykį į kaimą užvažiavo čigonai ir paprašė arklius pakaustyt. Tuomet dirbęs kalvis pasigėrė ir nebuvo kam imtis šio darbo. “Ponuliuk, būk geras, pakaustyk,” – A. Vaičiūno prašė taboro vyriausiasis. Ir Augustinas, visąlaik darbavęsis su kalviu, pakaustė. Tiesa, iki tol teko tik pasagas susiaurinti ar išplatinti. O po pirmos sėkmės pradėjo savarankiškai pasagėles arkliams kalti.

Brangu, bet būtina

Išėjęs iš suvirintojų, pasidirbo stakles, vadinamąjį “stanoką” arkliui įvaryti bei pritvirtinti, kad nesispardytų, ir ėmė sistemingai kaustyti. Iš Uoginių ir aplinkinių kaimų žmonės atvesdavo arklius. Seniau juodbėriai net eilėse susigrūsdavo. Deja, dabar jų kaime beliko vos dešimtis.

Be to, šis rūpestis savo arkliu šeimininkui nepigiai atsieina. Iš viso ši paslauga kainuoja apie 100 Lt. Tačiau arkliui pasaga būtina. Kaustyti jį reikia ne rečiau kaip du kartus per metus: pavasarį ir rudenį. Jei tik pamatai, kad gyvulys šlubuoja, reiškia jo savininkas pamiršo atvesti jį pas kalvį.

Filmas sužavėjo ramumu

Pasidomėjus, ar arklys A. Vaičiūnui yra ypatingas gyvulys, pašnekovas atsako: “Nuo mažens arkliai mano numylėti.” Nuo 5 metų teko sėsti ant žirgo. Jau sunku besuskaičiuoti, kiek vėliau jaunų išjodinėta, kiek prie balno bei padargų pripratinta ar į tiesią arimo vagą statyta. Apie dešimt metų teko su arkliais daržinėse minti dobilus.

Prieš mėnesį įsigijo dabartinė arklį Filmą. Rinkdamasis pagalbininką darbuose, A. Vaičiūnas dėmesį atkreipia į arklio ramumą, kojų tvirtumą, pagal dantis sprendžia apie gyvulio amžių ir sveikatą.

Tik paršelių nekastruoja

Kalbant apie arklių kaustymą, pašnekovas kukliai prisipažįsta nelaikąs savęs dideliu amatininku. Tačiau tik įsišnekėjus paaiškėja, kad savamoksliu save vadinantis A. Vaičiūnas sugeba padaryti visus vyriškus darbus. “Tik paršelių kastruoti nemoku, – šypteli nagingas Uoginių gyventojas, – viskas, ką matote, padaryta mano rankomis: pastatai, verandos langai, sumūryti pečiai, duonkepė krosnis, darbo įrankiai…”

Pavyzdžiui, mūryti jis išmoko išgirdęs, kad meistrai už darbą prašo iki 1000 Lt. Tuomet auginęs mažus vaikus, A. Vaičiūnas negalėjo tokių pinigų svetimiems mokėti. Stebėjo iš šalies kaip mūrijamos krosnys, pasiteiraudavo specialistų ir ėmėsi pats lipdyti plytą prie plytos.

Kai pasiteiraujame apie įgytą specialybę, nespėjame net pirštų lenkti ties kiekvienu išvardintu pažymėjimu. Panevėžyje A. Vaičiūnas įgijo santechniko specialybę, taip pat jis yra šaltkalvis-santechnikas, mašinistas, kalvis, suvirintojas dujomis, mechanikas, elektrikas, traktorininkas. Nuo darbų pavargusios Augustino rankos dar armonika sugriežia gražias melodijas. Muzikuoti jis pradėjo ganydamas karves, ant kelmo prisėdęs. Vėliau – tėvo armoniką virkdė Antašavos aštuonmetėje, grojo to miestelio kapeloje.

Skuba padėti, o ne prašyti

Auksinių rankų meistras nelinkęs didžiuotis savo darbštumu, nors pripažįsta, kad Uoginiuose gal ir nėra kito tokio įvairius amatus išmanančio žmogaus. Neretai ir apylinkių žmonės kreipiasi į A. Vaičiūną pagalbos.

“Be darbo negaliu, – apie savo gyvenimo būdą kalba pašnekovas. – Nuo mažų dienų esu taip auklėtas. Tėtis buvo griežtas, mama labai darbšti. Nemėgo jie netvarkos, iš karto pakeldavo pagalį ar akmenį nuo tako. Prisimenu, visada paklausdavau: “Mamyt, ką dirbt reikia?” O dabar jaunimas žiūri ką gauti iš tėvų, greičiau primena ko jiems reikia, negu pasidomi, kuo gali padėti”.

——-
Autorius: Gailos MATULYTĖS tekstas, Jurgitos ŽIUKAITĖS nuotrauka

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video