2024/05/14

Apie didžiausią ir svarbiausią šventę

Šventovės pirmosiose eilėse – valstybės elitas. Kaip puiku – visi dievobaimingi, visi krikščionys, visi praktikuojantys katalikai. Staiga suvokiu, kad galvoje kirba šventvagiška mintis. Žiūriu į rodomus stambiu planu orius ponus ir matau Vilniaus universiteto sovietmečio laikų karinės katedros aukšto rango kariškį, elitinės ideologiniu požiūriu TSRS karo akademijos absolventą, aukšto KGB karininko sūnų, sovietinės prokuratūros vieną iš vadovų, matau LKP CK sekretorių, kitus CK funkcionierius… Kas tarp jų bendra? Dingteli mintis: tai juk jie ir buvo tas kumštis, kuris draudė ir bet kokį veiksmą, ir bet kokią mintį apie Vasario 16-ąją. Tai juk jie draudė ir bažnyčią, ir tikėjimą, ir bet kokius balsus iš Vakarų. Jie juk ir buvo represinis aparatas, pergalę prieš kurį jie dabar ir švenčia. Kai kas gali suabejoti: ne, jie buvo aparatas, o aparatas buvo jų. Koks skirtumas. Čia juk sėdi ne kolūkio traktorininkas ar melžėja, kurie paėmė tuo metu bilietą į rankas, kad gautų naują traktorių ar paskyrą „Žiguliui“.

Ne pirmą kartą pagalvoju šia tema. Ir vis prisimenu Šventą Raštą. Taip, juk „Saulius pritarė Stepono nužudymui“ (Apd.8,1). Taip, „…Saulius stengėsi išnaikinti Bažnyčią, naršydamas po namus, suiminėdamas vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą.„ (Apd.8,3). Taip, Šventame Rašte nemažai vietos skirta Sauliaus atsivertimui ir tapimui apaštalu Pauliumi aprašyti. Ten skaitome, jog „Saulius beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Visi, kurie tatai girdėjo, stebėjosi ir klausinėjo: „Argi čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus šio vardo išpažinėjus?! Argi jis nėra atvykęs jų suiminėti…?!„ (Apd.9,20-21). Taip, kelyje į Damaską aršiam krikščionių persekiotojui Sauliui apsireiškė Dievas ir Saulius atsivertė. Saulius tapo savo priešingybe – apaštalu Pauliumi. Taip, aprašytas vienas toks Saulius, kuris atsivertė ir iš persekiotojo tapo persekiojamuoju, pateko į kalėjimus, patyrė smurtą. Ir kokios prasmingos šios kančios, išgyventos vardan tikro kelio.

Viskas gerėja, visko daugėja. Žiūriu aš į tuos Arkikatedros pirmųjų eilių ponus ir galvoju: gal ir saulių, stebuklingai virtusių pauliais, dabar labai daug. Gal tokia jau Dievo valia ir tokie Jo karalystės artėjimo žemėje požymiai? Tik vienas skirtumas bado akis. Visi šie „draugai“ sauliai iš nomenklatūrinių spec. parduotuvių ir kitų privilegijų „pragaro„ atsivertė ne į kažkokią indišką neliečiamųjų kastą, bet į ponus kapitalistus paulius, kurių gyvenimas pasikeitė tik tiek, kad nuo galinių juodų „Volgų„ sėdynių persikėlė ant irgi juodų „Mersedesų“, „Audi“ ir BMV krėslų. Ir sargyba, ir privilegijos ir visa kita liko kaip buvę. Tik maldos namai kiti ir maldos kitos. O ir koks tautai skirtumas iš kur paleckiai parveš saulę – ar iš Maskvos, ar iš Briuselio. Svarbu tikėti, kad jie nuoširdžiai „vargsta“ dėl mūsų. Žiūri į visus tuos buvusius ir esamus, į visus etatinius ir rezervinius pamaldžiai nusiteikusius paulius ir nepadoru netikėti …

Apie žodžius ir darbus

Taigi Lietuvoje didžiausia ir svarbiausia šventė, o aš žiūriu televizorių, skaitinėju dviejų tūkstančių metų senumo tekstus. Argi taip pajusi šventės šurmulį ir dvasią? Sėdu į automobilį ir važiuoju pažiūrėti, kaip ta šventė išties atrodo.

Viso rajono neapvažiavau, bet pasižvalgęs po Kupiškį, Paketurius, Kuosėnus, Naivius, Skapiškį, Tatkonis, Juodpėnus, Butėnus, Šimonis, Nociūnus, Šepetą patiriu kai kurių įspūdžių. Pirmiausia apie kelius. Keliai pripustyti, nevalyti arba valyti, matyt, dar prieš atitinkamoms tarnyboms užšvenčiant. Kupiškio Adomynės per Juodpėnus kelyje užbuksuoju. Mašina „pasikabina ant pilvo“ ne kokioje kelkraščio duobėje, bet pačiame važiuojamosios dalies viduryje. Gerai, kad mašinoje turiu kastuvą. Keliaklupsčias pusvalandį padirbėjęs išsikapstau iš valstybinei kelių įmonei priklausančio šventinio kelio pusnies. Šlapia nugara kapstydamas iš po mašinos suspaustą sniegą, nejučia galvoju apie kelininkus ir valdžią. Nuveju šalin įkyrią mintį, kad reiktų skųstis dėl kelininkų darbo. Kokia prasmė skųstis. Pirma, labai negražu ir nekrikščioniška negerai pagalvoti apie savo artimą. Antra, nėra kam skųstis. Būtų rajono vadovo krėsle diktatorius Tamošiūnas, tai su tokiais keliais pasitikus, pavyzdžiui, Spalio šventes, kelininkų vadas iš Rokiškio pėsčias atbėgtų ir pirma greiderio kastuvu daug ką spėtų patvarkyti. Ir gyventų jis tikrai ten, kur dirba, ir situaciją geriau matytų, ir nevažinėtų metų metus į darbą kaip į Palangos paplūdimį – kada atvažiuoju tada ir gerai. Trečia, kelininkų atsakymas ir taip iš anksto žinomas – nėra pinigų. Pagalvoju, gal ir nėra. Vienam vadui į Rokiškį važiuot ir važiuot, kitam Vilniuje reikalų apsčiai. Kuras nepigus. Dar žiūrėk žmonėm tryliktus ir keturioliktus atlyginimus išsimokėt reikia. Iš kur gi tų pinigų priimsi? Akcizai gal tik pusę degalų kainos tesudaro. Ne 90 juk procentų. Ketvirta, sąžinę reikia turėti – juk sakėm, kad didžiausia ir svarbiausia šventė. Meras švenčia, kelininkai švenčia, nėra čia ko maskatuotis rajono keliais. Ateis pavasaris, problema pati išsispręs. Be to, argi čia bėda. Piktumas greit praeina, pasimankštinau, sveika. Geriausias ir tyriausias Lietuvos meras sostinėje švenčių proga visą šimtą miestelėnų su įvairiais lūžiais į ligonines dėl slidžių neprižiūrimų šaligatvių paguldė, ir tai nieko. O čia runkeliams dar keliai blogi. Apsisprendžiau – nebesiskųsiu. Ir apskritai, skundas gali duoti rezultatus tik tada, jei nueisi ir pasakysi: mere, apie tave blogai šneka, arba tave ruošiasi versti. Tada būtų kas kita. Na, o jei valdininkai lojalūs, tai kokie gi jiems gali būti priekaištai. Štai vienas vadas visiems matant savivaldybės UAB-e nuolat iš pat ryto būdavo girtas. Ir nieko. Kol vieną dieną įvažiavo į sieną ir žuvo. Butų nelojalus, gal būtų gyvenęs. Kitas vadas irgi buvo lojalus, tai jam ramiai buvo leista subankrotinti vieną didžiausių rajono įmonių. Manau, kad šis ekonominis pagrabėlis ne visiems buvo nuostolingas. Na, niekam ne paslaptis, jog labiausiai lojalus ir reikšmingas buvo ligoninės vadas. Apie jokią kitą rajono įstaigą nebuvo prikurta tiek mitų ir pasakų, kaip apie šią. Ir vadą kažkokie demonai iš rajono varo, o ne mesti girtuokliauti prašo. Ir nepakeičiamas, ir nepamainomas, ir pan. O kai skolų beveik milijoną pridirbo ir pats ant geresnės duonos pabėgo, tai ir pradėjo aiškėti, kad ir vadovavo blogai, kad nereikalingos įrangos už šimtus tūkstančių kažkodėl pripirko (juk buvo viskas leidžiama), ir įstaigos perspektyvomis tinkamai nepasirūpino… Bet geriausiai praėjusį šlovingą laikmetį nusako naujojo vyriausiojo gydytojo papasakotas rajono tarybos posėdyje epizodas. Žmogus maždaug prieš du dešimtmečius išvažiuodamas iš rajono paliko ligoninėje naują neišpakuotą naujagimių priežiūrai skirtą inkubatorių. Grįžęs į senąją savo darbovietę po dviejų dešimtmečių nepakeičiamojo ir lojaliojo valdymo ir ūkininkavimo rado tą inkubatorių taip ir neišpakuotą. Naujagimiai per tą laiką buvo šildomi pūslėmis (termoforais).

Apie šventę, vėliavą ir įstatymus

Valstybės šventė, o tuo labiau didžiausia ir svarbiausia, neįsivaizduojama be valstybinių vėliavų. Štai Lietuvos Respublikos Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatyme rašoma, kad valstybės švenčių dienomis vėliavas iškelti privaloma. Važinėdamas šventinę dieną po rajoną atkreipiau dėmesį ir į vėliavas. Vaizdas graudus. Tik Skapiškyje jos plevėsavo maždaug prie trečdalio namų. Šimonyse, Šepetoje ir Skapiškio geležinkelio stotyje vėliavas buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Naiviuose ir Juodpėnuose – po dvi, tris. Kuosėnuose, Tatkonyse, Butėnuose Nociūnuose – nė vienos vėliavos. Nemačiau nė vieno vienkiemio, kuriame plevėsuotų vėliava. Naiviuose prie tikrai tvarkingos, gražios sodybos namo sienos puikuojasi užrašas „Pavyzdinga sodyba„. Bet vėliavos nėra. Nors ir paprašyk sustojęs: arba iškelkit vėliavą, arba nuimkit nors tai dienai šį, šiaip jau tikrai pelnytą užrašą. Prisipažinsiu, mane gyvenvietėse labiausiai šokiravo ne tiek tuščios sienos Vasario 16-osios dieną, kiek tai, kad ant daugumos iš jų yra vėliavų laikikliai. Akivaizdu, kad jie daugybę kartų yra priglaudę raudonų su kūjais ir pjautuvais sovietinių vėliavų kotus. Trispalvių, deja, – ne! Matydamas šį vaizdelį aš, ponas Mere, ir suabejojau Jūsų šventinio sveikinimo tekstu, sakančiu, jog „Vasario 16-oji ne tik prikėlė Lietuvos valstybę, bet ir įtvirtino tautos sąmonėje laisvės, kaip aukščiausios vertybės, suvokimą“. Ar Jūs, Mere, iš savo kėdės nebematot realybės, ar sakot netiesą sąmoningai? Žiūriu į tuščias sienas arba į kai kurias išblukusias ir apgailėtinai atrodančias vėliavas ir galvoju: gal dalis žmonių neiškelia vėliavos arba kelia kažką nepanašaus į tikrą vėliavą todėl, kad neturi pinigų. Tokių tikrai yra.

——-
Autorius: Vytautas Mockus, rajono Tarybos narys

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video