Vilė LEŠČINSKIENĖ Galui kaimo riogso toki gryčia. O jei po teisybai, tai neba gryčia, o stirta plytų. Ko ti banorėt – kadai kodžių nebagyvana niekas, tai ir lungai išpitlyti, ir kas gėro babuvį, sanai išnašta. Do seniau, kė vaikas buvau, ton gryčion asu nosį įkišus. Kų ti
Vilė LEŠČINSKIENĖ Knopas buvau visų gyvėnimų, musėt tėp jau duota. Vis pardrimbu par tų lakimų: ainu žirgt žirgt pinkiamyliais žingsniais, liuokt liuokt gražiai ait nemoku, tai ir slunksčius užmirštu, balakdama tunkiai unt durų kabliuko paskabinu. Drikst bliuskėlai runkova ir pėrplašta. Durų uždaryt tykiai mon argi neišeina. Užsimiršus
[caption id="attachment_9103" align="alignleft" width="198"] Vilė Leščinskienė,žurnalistė[/caption] Visai neseniai, praūžus šventiniam Mokytojų dienos renginiui Kupiškio kultūros centre, pasklido ir atgarsiai, kad vis dėlto ne po visų pedagogų veidus dengiančiomis kaukėmis slėpėsi šypsenos. Keli šventės dalyviai atskleidė, kas buvo nutikę tada, kai vyko tradiciniai mokytojų apdovanojimai Švietimo, mokslo ir
Vilė LEŠČINSKIENĖ Va jum ir dada rudo. Būkit geručiai, susrinkit viedrus, koštuvius ir blėšinalas no kiemo, prėmanan įsinėškit, lungų plyšius laikraščiu užsikumšykit, musių nebalaiskit – šitokį vėjų pronaša! Ir pomidorus iš šiltnamio išsiraškykit, keselin ar kokion dėžutan susdėkit, laikraščiu pėrsiklokit, unt pėčiaus užsikėlkit, šalnos jau ataina! Garbūzus
Vilė LEŠČINSKIENĖ Neakvotiju gazietos skaityt, mon kad tik ponų pavartyt. Kas kėp gyvana, ko pėčių kūrana. Žibt žibt trumpai pėrverčiu ir užudadu pėčestį. Nors gol ir bant kiek pagrožinau. Jau kur kriminalina skiltis, policijos žinios, tai skaitau nėt lūpų prikundus. Va ti tai įdomyba didžiausia, čystas detektyvas. O jėgu bant
Vilė LEŠČINSKIENĖ Ot, tai čėsai atajo, atsikeli rytų ir nebasutuoki, ar diena, ar čia vokaras. Tumsu, kėp paklodi užtraukta. Jau untra nedėlia lietus pliušija, unt daržo pusį žiūrėt bijau, gol lieknu jau pavirto. Įknebsiu lig čviko, kad raiks kitom trauktėn. Kai nestrioku pardėn myžėna, soko, tadu grybių lietus būna. Jaunas
Vilė LEŠČINSKIENĖ Kėp graitai (tik švilpt!) ir prolakė vasarala – po nedėliai jau rugiasėjis. Ko mas banoriam iš trumputas vosaros, kad po teisybai ir visas žmogaus gyvėnimas tekinom baga. Do tik rodos vaikas buvai, ba kėlnių po kiemų strikinėjai, o graitai užaugai ir mamų su tati didumu
Vilė LEŠČINSKIENĖ Sveiki sulaukį švėžių bulbų! Do tokios vosaros nėsa buvį – šitiek bolių paspyla. Ir krikštynos, ir vesėlios, ir jubiliejai, ir visokė kitokė suvažiovimai. Visi tik skubja švįst, kol vėl neuždrauda. Tiktais unt man tai jau nežiūrėkit, jokio bolio pas savį netaisau, bat užu viešnių tako
[caption id="attachment_9103" align="alignleft" width="173"] Vilė Leščinskienė,žurnalistė[/caption] Lyg ašaka skersai gerklę užstrigusi globalioji pandemija kaip reikiant įkyrėjo. Kai realybė ima panašėti į fantastinį apokaliptinį filmą su distopijos elementais, norisi atsipūsti ir persikelti į nerūpestingą pasakų žanrą. Eilinį kartą, kai susigundžiau prekybos centre prie kasos siūlomais loterijos bilietais
[caption id="attachment_9103" align="alignleft" width="154"] Vilė Leščinskienė,žurnalistė[/caption] Brandos atestatų įteikimo ceremonijos, arba vadinamųjų abiturientų išleistuvių, atgarsių laukia visi, net ir su tuo jokių sąsajų neturintys žmonės. Kodėl? Ogi todėl, kad vienu metu susirenka didelis būrys ką tik mokyklą baigusių, gražių, talentingų ir ambicingų žmonių. Tokia neeilinė diena jiems
Vilė LEŠČINSKIENĖ Soko, kupiškėnai Geri žmonas yra – Pamačlyvi, kuntrūs, Tokė sarmatlyvi. Ale vėlnio išmislas Tasai internėtas, Prarijo sarmotų, Ir išlaida griekus. Kas ti do parkūnai! Kėp akranan žiūria, Nebasusikinčia, nebasusituria – Kad pradas tūliotis, Lojotis, koliotis
Vilė LEŠČINSKIENĖ Vasarala jau dušnumo Dova ba iškodos, Čirškina kėp unt patelnios, Kad net daga podai! No karštybas parazitai Čystai išklekėjo, Visų daržai ir sodėliai Kirmalam apajo! Boikis uoga pažiūrėt, Bat jėgu prakųsi, Drųsiai rasi vizgūnėlių Baltų kėp kopūsti. Bulbų stimburai balikį, Nepodada joks tručas, Raik kožnas vobolas pražiodyt, Burnon įpūst, gol močis? Ir gyvulaliai nabagėliai, Gylių, sparvų nutūpti, Žabolas sagas kėp pasiutį Ar laukan
Vilė LEŠČINSKIENĖ Pikš pikš, pikš pikš – pamiškėj korvas kėlia, žinok, jau baigias septynios. Kom rytas, kom do ne. Katros margos atsikelia, tai toj lakia plaukų rungyt ir trintis visokiais mazutais. O ošei nemėgėja terliotis. Kų ti tėptis unt sau visokių košių, švarus būk ir davoliai, kom ti raikia
Vilė LEŠČINSKIENĖ Vasarala kėp raikiunt įsismogino. Trys parkūnai po Sekminių ir jau maudytis možna. Mon kėp prė Lavėnio gyvanunčiai tai ne tėp ir akvatu, nėlakiu, jėgu kadu baisiai koršta, kad praauščia. Visi pakriaušiai išbraidyti, no visų lėptėlių nušokinata, kiekviena kertala pažįstama, kų ti naujo bapamatysi. Šiokioj dėnoj tai do
[caption id="attachment_9103" align="alignleft" width="185"] Vilė Leščinskienė,žurnalistė[/caption] Žmonės tiki labai neįtikimais dalykais – sąmokslo teorijomis, horoskopais, būrimais ir aiškiaregystėmis, o moksliniais tyrinėjimais pagrįstus faktus nustumia į šalį. Kodėl? Nes tai, kas tauzijama kažkur užkaboryje, skamba paveikiau. O įžangoje pridėjus, kad tai „slapta“, „to niekur daugiau neišgirsite“, „mokslininkai, gydytojai
Vilė LEŠČINSKIENĖ Šoltas pavoseris, jėgu saulyta neišlenda, tai ir paukštėliai bijo pragėdot. Gėlytas unt sau sustraukį, nė nemislia apė žydėjimų. Unkstyvos tulpytas pašalaj ir tos nabagytas sučiaupį galvalas. Pėrniai tokian pot čėsi kitėp buvo, dušniau, jau mėgojau šaltojoj. Vienųnokt unksčiau kažin kėp užusnūdau, tik girdžiu pikš akmenėliu lungan
