Kristina VALYTĖ Atajo Kalėdos, atajo nėkvėstosSu voniom mišroinių ir zrazais su sviestu.Prė stolo susadus plati gimina,Tatulas, dadulas ir visa gana. Jauniausias sūnėlis mergiotį pristota,Kėp marčių būk tai atovežė parodyt.Tėtytai – paboikis, rokuok, kad patiko,Mamyta tai nosį suraukus paliko. Abudu jau broliai kažko susipyko,Musėt dėl pleciuko (jėgu gramatnai –
Palmira KERŠULYTĖ Ošen tokia raksna, rėkinu ir rėkinu smagiai, vyrėlis sėdžia, skaito laikraštį pašnibždom, marmaliuoja kėp ir nelėtuviškai. Skaitytėn jom ti balsiai (garsiai) asų sunku, negi žinųs visų klaustukų ir šauktukų, visokių tų galiukų, ale tėp iš sau jėgu nujaučiųs. Galva mon čirškia, ausys spingia visokiom
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Misliu, šindėj možna pratraukt, rytoj padirbsiu. Pažiūrėjau, žėma džiūstunčia, pradėsiu sėt po Velykų. Jau didžioja švinta, visa iššuravot, nušveist raikia. Nusvariau no kojų, laidžios mėgan, čirrr tiliponas. Toks našlalis, iš jaunystas dėnų pažįstami, kad priskrato. Kėp prakieras skumbina kasdėn. Nesanai atvažiovo iš Amėrkos, džiaugias, alaus
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Kad šito gryčėla prakalbat, nežinau, kas babūtų. Unt stolo par mum vis veselia (prikrauta sūdų). Nesanai nuspirkau dvylika torielkų žibiais kraštėliais. Torielkos grait sudundža, masai volgyt duodas šlėkšnosios (negilios) torielkos, viralui dubjosios. Grundo vyrėlis barzdų sviestatepiu peiliu ir dada grožiojan spatkėlin. Ažu šitų
„Paskalbosykim kupiškenckai“ Palmira KERŠULYTĖ Anųdėn gi sėdėjau nosį prikišus prė lungo, brūkšt atolakė tavorška, išvobijo Kupiškin, kinų žiūrėjom, kas ti jai sokė, bais gėras filmas, apė gyvėnimų. Tėp lakėm, prokaitas pro burnų bago, brace tu mono. Gerai, kad su dviračiais, pėsčiom būtumam ir pavėlovį. Un to kino pulkų
„Stati tarma“ Palmira KERŠULYTĖ Nebatoli matų golas, o klausimam nėr golo. Praina čėsas, tartum ir nebuvo nieko. Ėch, skrenda laikas kėp pakaustytas! Ale gol linksmūs matai buvo, grožūs, tekėjo ramiu vagu gyvėnimas, gol geriau ir neraikia? Kiek tų dabar yraj visokių pėrmainų, o žmogum vis sunkumo davolei.
„Tarmas mokyklyta“ Palmira KERŠULYTĖ Lakia matai, keičias dropanos, apsiavimas, daiktai, valgymai, ir žodžiai seniejė ažsimiršta. Gol tik vyresniejė kupiškėnai žino, kas yr ramtatikas, ašmenina, vėnuogala, tursomėgys ir kt. Ir šiokart vėl padas Klementinos Vosylytas „Kupiškėnų žodynas“. Ašmenina (kampuotu smaigaliu adata kailiams siūti): ba ašmeninas kailinių nepasiūsi. Atosprąstys (prietaisas audžiamam audeklui
„Tarmas mokyklyta“ Palmira KERŠULYTĖ Nebūt kupiškėnų tarma graži, vaizdinga, jėgu nevartotumam frazeologizmų, kėp kalbinykai soko, sustabarėjusių dvėjų ar daugiau žodžių junginių, katrais pasokom tų potį, kėp vienu žodžiu. Vėn tik su žodžiu – okys – yr apė 60 frazeologizmų! O kurgi tokių gražių pasokymų rasma, jėgu ne „Kupiškėnų
„Stati tarma“ Palmira KERŠULYTĖ Pėrvirto untron pusan lopkryčio mano, gamta tyli, liūdna, sunku. Atsisadus unt krasalas prė šiltos pečiuko sėnalas ir misliju apė gyvėnimų. Kė miegas ilgai nėjema, jaunystas dainalas išrokuoju misliu kėp unt zarkolo: vėjas laužo šakytalas, šalna šoldo žėdalalius. Ar šitų: atais rudenėlis, užtiks šalnytala, nukras
„Tarmas mokyklyta“ Palmira KERŠULYTĖ Vyresni kupiškėnai veiksmažodį – auklat – vartoja reikšmi augintėn, kė kalba ne tik apė vaikus, ale ir apė gyvulius, paukščius, kvietkus ir kita. Mono bobuta visadu tėp soko: apsižėnijau, tadu nebar kadu dainuot, raikia vaikai lopšiuos suptėn, auklat. Džiaugias, kad du vyrus ir tris
„Stati tarma“ Vilė LEŠČINSKIENĖ Kėp gėra mėgot šaltojoj, bobuta unksti užminga, ošei strykt par lungų, nuveinu mėstėlin. Tėp tai gera mono bobuta, ale tik šokios nelaidžia, soko, ti mon gėro kavalieriaus nėrai. Visi do tokė bindzokai, bimbinėja iš kertas kertan, kėlnios suplyšį, tingia dirbt, o duonos tik
„Tarmas mokyklyta“ Palmira KERŠULYTĖ Kė noria kupiškėnai pasakytėn, kad kas graitai baga, turia daug panašių žodėlių, kalbinykai sakytų – sinonimiškų vaizdingųjų veiksmažodžių. Pavartykim didįjį Klementinos Vosylytas keturių tomų „Kupiškėnų žodynų“ ir pajieškokim gražių sakinėlių, katrė parodžia, kėp šitan krašti baga lakia žmonas. Prisiparka čia tokių prėkių kaimynėlis ir išdumia
„Stati tarma“ Vilė LEŠČINSKIENĖ Gyvėnįs kartų toks žmogėlis Ladzius. Visas kaimas iš jo navatnumų dyvijos. Dėl to, kad niekur nėjįs paskėminėt ir baisiai šykštus buvįs, pinigus punčėkon kyšįs, o voikščiojįs su nuplaštais kuntopliais ir nelopytom kėlniom. Gaspadinas neturėjįs, o, parkūnai žino, gol ir nenorėjįs turėtėn. Ale maluoju.
„Stati tarma“ Palmira KERŠULYTĖ Badaus badaus visais pakraščiais ir nei kėp nerundu, kur mono švintinis undarokas. Krausčiaus krausčiaus, kad nebūt kokių griozdų, nuskrausčiau ir vaistus, nebarundu, o golvų tėp plašia. Dabar toks erzingas gyvėnimas, tunkiai užeina sopa, po puodu pasvožk, atras. Anųdėn valai vakari ajau iš Kupiškio namo,
„Tarmas mokyklyta“ Palmira KERŠULYTĖ Kupiškėnai, kėp ir kiti rytų aukštaičiai, turia daug daiktavardžių su priesagu -(i)okas. Šitokiais žodžiais pavadina mažesnius, ale ne visai mažus, vidutinius ar nėt didokus dalykus. Tunkiausiai tai vaikų, paaugusių jauniklių ar daiktų vardai: berniokas, arkliokas, autobusiokas ir kt. Va čia ir grožūs sakinėliai su
Stati tarma Palmira KERŠULYTĖ Vienkėmy gyvanam, vietos davoliai, suvaža vosarų anūkus, kaimynų do ataina, visas pulkas sustaiso. Dėvuliau, kad dūksta kėp gyvotas, kėp blusos ažu kalnieriaus, dulkės tik kėlias stulpais. Ko jė čia nedoro, ir kavotynių aina, ir kotinus apivalka. Visa loima, kad ošen krėpka (stipra), ir
