Palmira KERŠULYTĖ Darži morkas sėjau, uždusįs atplasnojo par laukus mono kavalierius. Bant kiek sveikėsnis, tai tik uodžia, dairos pro lungus, kad vėl kur išbrauktėn. Purienos prė kepuras užkištos šviečia. Švarkėlio skvarnai palaidi, kėlnias pasraitįs lig pusas blauzdų, išsišiepįs kėp blėšina. Runkoj botogas ir traukia dainalį –
Palmira KERŠULYTĖ Vyrėlis mono su kaimynėliu kiemi molkas skoldo, ošen tai jaunystas notraukėlas žiūrinėju. Pilnas albumas patagrapijų. Nešpatna marga buvau, visadu apstaisius. Vėnoj labai graži, prisagta špilkėlių plaukuos su visokiom žvaigždalam prieky, kad nelįst akys plaukai rungyti kėp baroniuko. Sėdžiu mundriai, švarkėlis durtas nugaroj, klosčiukai dobrai
Palmira KERŠULYTĖ Kožnų šeštadėnį ar tėp kurių dienų kepuralį unt galvos ir maunu Kupiškin, nepririšta gi. Mon mėstėlin tai tik dulkt ir gotava, darban – stop. Kė miestan nuvažiuoju, talalai ti, talalai ti ir pragaištu balakstydama. Žiū, nėt diržo atsijosta, gėrasai golas už juozmenio laikos, o
[caption id="attachment_4613" align="alignright" width="300"] Jurgitos Žiukaitės nuotrauka[/caption] Palmira KERŠULYTĖ Žėdnas žmogus ar doiktas turia savo vardų. Gėrų vardų sunku išlaikytėn, ale lingva pratrotyt. Visa ko nustojįs, tik dabok, kad gėras vardas neprapultų. Kė paklaus, nebasnoras šposyt, kad mono vardas – kiaulių gardas, o pravarda pakalnan nudardėjo. Ok tu
