KALĖDOS KUPIŠKENCKAI

Kristina VALYTĖ

Atajo Kalėdos, atajo nėkvėstos
Su voniom mišroinių ir zrazais su sviestu.
Prė stolo susadus plati gimina,
Tatulas, dadulas ir visa gana.

Jauniausias sūnėlis mergiotį pristota,
Kėp marčių būk tai atovežė parodyt.
Tėtytai – paboikis, rokuok, kad patiko,
Mamyta tai nosį suraukus paliko.

Abudu jau broliai kažko susipyko,
Musėt dėl pleciuko (jėgu gramatnai – sklypo).
O dada tik juokias ir runku numoja –
Užtaks žėmas visiem: gilyn jos – kiek nori.

Unt vokaro tata visai išklikėjo –
Su žintu linkt runkom prė stolo pradėjo.
O marti (naujoja), kė nieks nematis,
Palais už linciūgų pririštus šunis.

Motuta, aidama iš tolėto, paslydo
Ir kojų gol sumušė, gol išnarino.
Atvažiovį graitosios gražiai jų sutvorsta
Ir kospynų – kėp dovanai – zgrabniai užroišė.

Pasodaj vaikai basmegėnį volioja…
Senėlis bobutį už pėčiaus kolioja.
Jei preitų artyn, gol užmotų lazdu,
Bat bijo – išvaš jį pinkiolik parų.

Atajo naktis… Visi parpia kas sau.
O kas mazgos bliūdus? Jūs misliat, kad aš?
Nė vėlnio! Stolo nenukrausčius paliks,
Ir kotas ba peirio švariai išlaižis.