2024/10/12

 

BIL ŠIRDŽIAI GĖRA

Metanojos Žilėnaitės nuotrauka iš redakcijos archyvo

„Tarmas mokyklyta“

Palmira KERŠULYTĖ

Nebūt kupiškėnų tarma graži, vaizdinga, jėgu nevartotumam frazeologizmų, kėp kalbinykai soko, sustabarėjusių dvėjų ar daugiau žodžių junginių, katrais pasokom tų potį, kėp vienu žodžiu.

Vėn tik su žodžiu – okys – yr apė 60 frazeologizmų! O kurgi tokių gražių pasokymų rasma, jėgu ne „Kupiškėnų žodyni“?
Mokslas akis atadoro (podada suprostėn). Žiūria kėp palada akis iškėtus (atidžiai žiūria).

Įjeini krautuvan, okys lūžta (visako daug), viso pilna. Mašinų turia naravasnį, važiuoja, tai visi akis spigina (spokso). Soko, okį turia (mėgia) unt jos valdinykai, tai visur laidžia unt akskursijų.

Žmogui visur raikia turėt akis, ausis ir širdis, neprislait, neduot muilyt akių (apgaudinėt).

Kad ir okys kaista (gėda), bil širdžiai gėra. Kojas prastovėjom, akis pražiūrėjom (įtimptai žiūrėjom laukdami), ba gerai, svotai, kelaliu keliovot? Tokia graži toj daina, kad prė širdės kabinas (graudina).

Akim nenuslaidžia ir žodis – širdis. Daugiau kėp 60 frazeologizmų su šito žodeliu žodyni suskaičiavau!

No tokio pasokymo nėt širdis pasišiaušė (pasdora baisu). Incikolk galvon, incidėk širdin (įsimink), bloga ažmiršk, gėra atsimink. Ale kė širdis užvarda (sujema pyktis), tai daug kas ištrūksta no lėžuvio.

Kad sakai, sakyk gerai, o ne pusi žundų (neaiškiai, nenorom). Miela, kė do linksta lėžuvis šnekėt kupiškenskai, smagu klausytėn žmogaus, katras turia lėžuvį porištų gerai (yr sąmojingas). Va, ilgas lėžuvys raikia prikųst (nekalbat ko neraikia). Mat kartais gol pats vėlnias patraukia užu lėžuvio (prasitari), tai neraikalingas koks žodėlis tėp ir nusmunka.

O gol girdėjot kai kur tėp kalbunt – lėžuvį pakreipia (stengias kalbatėn bendrini kalbu), tadu mon nėt plaukus paša, nėt galva šiaušias, misliu, kėp visadu šneki, tėp šnekėk, ko čia lėžuvėlį vartai? Vis tiek tarma žymu, kad kupiškėnas. O jėgur do prė Dievo (tikiuntis) ir nepėščias (smarkus)? Ale sava, miela, prė širdės limpa, kas kad kupiškėnų tokia do statasna kalba, labjau tokia aštri. Vaje vaje, koks kupiškėnų kalbumas, koks mandagumas! Mat žino, kad nėr blogiau, kė išeidamas do okmenį širdy palieki (įžeidi). Nėsu girdėjus, kad sakytų – kupiškėnai tėp pasišlaisto pasišlaisto, nu biškį kai kų pėrvalka par duntį (paėrzina, pašiepia), kėp ir užkabina. Ar kad iš leistrų išvažiuoja (nusikalba), ar pučias kėp varla unt okmenio (didžiuojas), ar kokė vėjo puštalietai (vėjavaikiai, pliuškiai)?

Dieve mylak, kėp kokia taratuta (tauškola) taraty taraty prirašiau. Pėrskaitį šitų nobodžių tarakučio posakų, volgysma žuvį iškišį lėžuvį (godžiai, su apatitu), kiek tik širdis geidžia (sočiai). Kad pritašysma, nėt akys bus žolia (bloga pėrsivolgius). Ir do dungiškų migdolų (kai ko nepoprasta) užsimanysma! O visiem šito straipsnėlio skaitytojam įdasma labų dėnų (linkėjimų).

 

Metanojos Žilėnaitės nuotrauka

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Mas su savo brungiu klasioki Ramuti (aš iš Laičių, ana iš Vėžionių), dabarty viena iš Utenos, kita iš Kauno savus kraštus ratokai aplunkunčios, kaip drusku dalinamas Palmiros tarmas deimančiukais. Paskalbosydamos vėnan balsan sokom: paskalbat kupiškėniškai do mokam, o, vot parašyt jau bais sunku… Ačiū, Mieloji Palmira, už tarmas kelionį par visokiais svetimais žodžiais užgriozdintų dabartės kalbos kėlių… Neįsivaizduoju net tamstos omžiaus, bat norėč paklausti, iš kur taip išsaugojai tų stočių mūsų tarmį… Ko geriausios klotės…

    • Kaip jūs čia dabar nepapėtrijot?

  • Turėt-turat, prastovėjom-prastovajom, pražiūrėjom-pražiūrajom,suskaičiavau-surokavau, užvarda-ažvarda, užu-ažu, pašiepia-šidijas, užsimanysma-ažsimanysma.

Rekomenduojami video