Stati tarma
Prė sudėgyto tanko su Indreikos Jonu gonom kožnas savo korvas. Tankas kaimynų jau gerai išmėsinatas, iš jo šėštarnių šėštarnėlių Vytautai Kiaulanas ir Indreika po vėjo malūnų pasdora.
Tik rotai niekam neraikalingi, par savo sunkumų jokiom vežimu netinka. Po vienu tanko ratu iškasam duobį, kad rotas unt ašės lingviai suktųs. Rati stipinų vietoj – skylas. Įkiši skylan pagaliokų, užguli, išjudini ir prodedi suktė. Sunkus rotas tėp įsibėgėja, kad sukas labai ilgai ba pogėlbos iš šalės. Su Jonu linktyniaujam, katro įloidytas rotas ilgiau suksis. Laikas sustoja, mūsų uvoga – tik rotas. Ir čia pilia žobas par abėjų nugaras, Jonui smarkiau, mon mažiau.
– Korvas Vaitėkūno avižos, o jė mat tankistai, aš jumi lazdu demabilizuosiu, – griausmingai rėkia Indreikiena.
Lakiam prė korvių.
– Nu ir pikta tavo močia, – sakau Jonui.
– Ar nebūt tavo piktasna, jėgu būtų pamočius, – atsikerta Jonas.
Abu sugėdyti, abu prilupti, o rotas do tabasisuka. Prilupti, ale tankistai…
Linktyniaut daugiau nebatako. Atvažiovo kareiviai, tankų išsprogdino ir šmotais išgabano Kupiškin. Vaitėkūnas nuvasto avižų lauko pokraščio gol nepatėmijo, gol iškodos pričinių suprotįs nutylajo.
ZOLUBŲ Algėlis
pastabėlės | 2019-02-21
|
Gražus pasakojimas,tik kelios pastabėlės: savo-sovo,tavo-tovo.