ŠĖNAPJŪTA
Vilė LEŠČINSKIENĖ Mon parašyt, tai kėp kotai miltos paskapstyt. Kožnam žody prauda. Žiūriu par lungų: šiperio blėkėlas sudrėgį, unt valkos burbulaliai – pardėn lis nestrioku. Musios visos paskavojį, nors nuogu bumbu voikščiok – neišbirbs. Kokia gi vosara ba kvėpiunčio šieno. Šėnapjūtį vaikystaj prisimanu kėp didžiausių švintį. Tata buvo padirbįs možų