Metanojos Žilėnaitės nuotraukaŽiūriu pro lungų, anūkai komolį varinėja po kiemų. Nosis apsiavimų prasporda unt tų sviedinį. Vokar ir lungų išburbino.Kaiminkėla Onyta va ataina lėliuodama, sopunčius pirštus supdama, nei ravėt bagolia, nei nieko. Mūsų ožį paėrzino, tasai parmušė ir neduoda atsikėlt, jėgu tik pasjudina, ir vėl
Agnės Penkauskaitės nuotraukaVoikščioju po savo kėmėlį, arba švilpiu, ar dainuoju, nu ne tėp smagiai, bat niūniuoju – ainu paupėliu, undenėlis ūžia, šian žalian gojėlį kukuoja gegužė. Pasdairydama kėp špokas ainu, nugi žiūriu, gegužėla atsisadus medin mono matus skaito. O, tu gegutala, marga kanapata, ar tu
Jurgos Banionienės nuotraukaKasmat kasmat, tiktai pavoseris, sniegas prodada tirptėn bant kiek, pimpas jau klyvoja, lojojas visais keliais, išjuokia, soko – klyvis klyvis, kas iš many pasidyvis, kiaušinėlius dėsiu, vaikelius perėsiu. Tarp viksvynų, tarp žolių, bolos slapias pimpas. Kiaušinėliai pilki tokė su rudais taškeliukais, smaili labai,
Valio Staburo nuotraukaSeniau vargiau žmonas gyvano, ale linksmėsniai buvo. Dabar visokė kerštai, pavydai pavydai, daugiau nieko. Kas kad ir soko – gėra palinkėk, nepavydėk, bo pavydas grįžta atgalio. Vot susiedai, kad jos bala, kokė pavydnykai. Kad ošen nė vieno žilo plaukėlio neturiu, ir to pavydžia.
Jurgitos Banionienės nuotraukaVolgom su vyreliu pasgardžiuodami, jaunystas posakas prisimanam. Kėp abudu smagiai seniau šokdavom, negi kėp dabar kė nestrioku skersuoja! Vyrėliu tas gurklio kaulas bais atsikišįs, kruta, kė ryja. Ėrzinu, kom gi tėp ryji kėp pardvėsįs, turėk sarmotų, būsi kėp brikas. Atotaria mon – susirijus
Valio Staburo nuotraukaŽiūriu pro lungų, kas ti kiemi vaikštinėja, linkčioja. Ogi po žėmį vornos dūksta, jau bus lėtaus. Ir dabar žmonas do tiria iš paukščių, iš vornų orų ir tėp kų. Vornos aukštai tupinėja ir mato žemai plūksnas – snigs. Kė vornos aukštai mėdy tupia
Vėjo Žilio nuotraukaAtrošė loiškų mono dabotinis, kėp tu gyveni, klausia, labai pasilgįs, vis rošo, kad ošen jom buvus skaisti kėp rožė, meili kėp alkanom duona. Mergiota buvus puiki, kėp nupiešta! Ir vis kožnų laiškėlį tėpos prodada – oi, neraudok, mergėla, neraudok, rūtytala, aš tau parašiau
Vėjo Žilio nuotraukaDabar senybas vardų mažai, nei Jurgio, nei Jono ar ti Patro. Niekas ir nebasiėrzina – Patrai šotrai, gysma jaučius pro šilalį, tįsma varlį kėp kumalį. Mon tai šitas labai gražus – Juozapai tapai, Biržų garboriau, išdirbai skūras juodas raudonas, koks tavo dorbas, toks
Valio Staburo nuotraukaGerai, kad šėmat unksti pašolo, pasnigo, rudenį nusbosta makot po purvynį. Bapigu miesti gyvintėn – visur tratavarai. Kiek čia dabar tos dėnos, tik prašvito, jau ir timsta. Ajau anoj nedėlioj no keleivinas iš Kupiškio atvažiovus, gi plaukus suskandziravojau, užu tris šimtus paltų nutėškiau
Nuotrauka iš redakcijos archyvoGaliu derėtis, kad šindėn gražus bus oras. Bo vokar tykus buvo vakarėlis, švieta skaistus mėnesėlis tarp dvėjų žvaigždėlių. Oi, kų čia poistu, dabar gi jaunas mano. Ale ko mono šuva vakari lojo, misliau, kad unt mėnulį žiūradamas? Va, gol kaimynų, tom unt
Nuotrauka iš redakcijos archyvoDažnai gi mon soko tatulyta, kad laiko niekas neatlaiko. Žmonas su sauli negyvana, preina laikas ir mirk. Va, žiūriu pro lungų, ale tai mėdžiai kad išskrido, kai katrė čysti ba lopų kėp tiktai. Subjuro orai, ko banorėt, lapkričio toj mano. Oi, tasai
Jurgitos Žiukaitės nuotraukaJauni tai matai plašia gramatikų, mas seni po sanovai kalbam, gyvanam. Sanovaj visa kitėp būdavo, tik saula tėpo pot tekėjo.Susadam su draugeli po pusryčio, lig pėtų ir praūturojam, prisimanam jaunas dienas. Viena žodį, kita žodį – va ir išeina gera polka (posaka).Kokia mada,
Vėjo Žilio nuotraukaNugi matus vis vorškį, vis kūdai volgiau, tai ir kėpenys sveiki buvo, nors ir šunį plaukuotų galajau prarytėn. Šindėn rėbjau pavolgiau biškį, limonado atsigėriau, kėpenys vėl kad užsidegė, visų pusiau sopuliai juosia. Pabūnu kiek ir kalanu su pirštu šonų.Įlindau lovon, guliu ir misliu,
Jurgitos Banionienės nuotraukaŽolinaj, Marijos ti atlaiduos glauniausios, buvom Alizovoj, pasimaldam, akis pagonam. Unt kermošiaus žiūri, katros gražėsnis margys (margumas). Tokių tumsiai mėlynų sparnyčių dėl kermošiaus pati pasisiuvau, unt jozmenėlio priraukta priraukta, ir platyba nesvietiška. Balta šilkina bliuskėla su kvietkais kad tinka! Kermošius buvo didelis, ale
Jurgitos Žiukaitės nuotraukaRamu gyvint kaimi, ir uoga, ir gryba, ir molka. Aisiu ir šindėn miškan, maž kokį grybogalį rasiu. Mon tai kad nestrioku grybaut, okys šviesios, ale mat raikia įpratimo. Tatula mono grybaunykė, su ju labai gera grybautėn, nepasimesi, niūniuoja ir niūniuoja – išviriau košės
Nuotrauka iš redakcijos archyvoSpakainas žmogus esi, kė nieko neturi, tai nieko ir neraikia. Trūk juoku, kai pamisliu apė smertį, guli sau grabi spakaina. Kol jaunas, stipras, laki laki, nieko nežiūri. Katro dabar stipra, visos sukrypį. Galva ir to nestipra, sopa, tai bijau ir iš namų
