Volgom su vyreliu pasgardžiuodami, jaunystas posakas prisimanam. Kėp abudu smagiai seniau šokdavom, negi kėp dabar kė nestrioku skersuoja! Vyrėliu tas gurklio kaulas bais atsikišįs, kruta, kė ryja. Ėrzinu, kom gi tėp ryji kėp pardvėsįs, turėk sarmotų, būsi kėp brikas. Atotaria mon – susirijus suspenėjus kėp maška. Medžian maška įlipa ir unt šakos susirėta! Priryjam priryjam masos, pūkščiam, paskiau nebamožna ažmigtėn. Mono vyrėlis tai gardžiakųsnis, ne mėsinis, tunkiai klausia, ko gi užsigardžiuosma, kad nei piernykų, nei saldainių nebaturiam? O kad tau pakla, volgyk masų, nejieškok gardasų! Gol apmoniosiu su posaku?
Seniau viena močia volgunt papyko unt vaiko ir pasokė – kad tu, šėtonai, paspringtum nerijįs! Tai vaikas tik dujen šaukštus išsraba, toj pašoko mėlynas – ir gotava. Mat yr tokių minučių, jėgu kokį prokeiksmų to čėsu ištarai, o labiausia tavai vaikom, ir baigta – nebaištaisysi, ar raudok, ar gėdok, po visom, tėp ir bus.
Dievi mono, tunkiai visi soko – nieko nesakyk, nieko nematyk, tai kurgi gaut tiek kuntrybas?
Va, tadu ir vyrėlis prisimina posakų „Roganos kerštas“. Kur ti buvįs toks bundinykas, tai jisai pamota, kad gaspadina rytų, kė tiktai aina atsikėlus maltuvan, tai vis iš tokio ragėlio pasitapa sau akis. Mislio, kad ar okys nesveikos, ar kas, ale poskum pamota, kad tėp sau dėl ko kita, o ne dėl nesveikumo. Tai ir jis vienų rytų moldamas atrodo tų ragėlį ir pasitapa akis. Kol mola, tai nieko, o kė įjėjo gryčion, tai nėt nusgundo. Žiūria ir netikia: visi žmonas kėp raikia taisos vakarienį volgytėn, o gaspadinas galva atsisukus kiton pusan – ažupkalin. Ar kų naša, tai vis aina tartum atapkalia. Bundinykas jau nebavolgo, tik žiūria, kėp gaspadina voikščioja, volgo ir juokias vis. Nebaiškintįs jisai paklausa, tatul, ko gi tavo galva kiton pusan apsigrįžus, ko tu aini atapkalia? Visi kad jėma juoktis, kad bundinykas šulalį pomata – jo okys dvinytas. Visi moto kėp raikia, o jisai atžagariai. Gaspadina gi tik pasižiūrėjo, išsišėpa. Visi prisijokė, kad bundinykui no girnų galva apsisukė, ir išėjo gultų.
Tik bundinykas užmigo – gaspadina nuvėjo ti, kur jisai gulia, išgrįžė abi akis ir lėžuvį ištraukė.
Rytų aina garpadorius kėltėn, ogi žiūri, kad bundinykas visas kruvinas, ba akių ir ba lėžuvio. Tėp par savo nekuntrumų atliko ir žobalas, ir ba kalbos. O kad būt tylajįs, tai visakas būt buvį gerai.
Lingva pasakytėn – tai skystimas, negolia patylat! Negi mišia, ko gi čia tylasi? Ale ir žabalom blogai – kėlio pirštu neparodysi. Kad tu sudaužėtum, gerai, kad do možna pasjuoktėn – žobalas pamota, kurčias užgirdo, nėčius pasokė.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ