JUOZO BALTUŠIO DIENORAŠTYJE ATSISKLEIDŽIA SUDĖTINGA RAŠYTOJO ASMENYBĖ

Juozas Baltušis, Vietoje dienoraščio. 1970–1975, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

Juozas Baltušis yra rašytojas, apie kurį kalbėti apibendrintai sudėtinga, o veikiausiai netgi neįmanoma. Viena vertus, tai – asmuo, kurio kūryba sovietiniais metais buvo mėgstama, vertinama, gausiai publikuojama. Pripažinimą autoriui pelnė 1957 m. pasirodžiusi pirma, o 1969 m. – antra romano „Parduotos vasaros“ dalis. Dar po dešimtmečio išleistas vienas svarbiausių autoriaus kūrinių „Sakmė apie Juzę“, po kurio laiko – atsiminimų dvitomis „Su kuo valgoma druska“. Būtent pastarojoje knygoje J. Baltušis aprašo savo vaikystę Kupiškyje, Puponių kaime, kuriame gyveno dešimt metų. Laiške Povilui Zulonui rašytojas teigė, kad būtent „Kupiškis buvo ir lieka artimiausias mano širdžiai, labiausiai pasiilgstamas, <…> dabar galiu tiesiog pasakyti, jog būtent Kupiškio padangėje visos mano kūrybinio darbo šaknys“.

Tikriausiai retas kupiškėnas nėra skaitęs J. Baltušio kūrybos, o juo labiau, kad sovietiniais metais rašytojas buvo mėgstamas, nuolatos kviečiamas skaityti savo kūrybos Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Visgi Sąjūdžio metais J. Baltušio asmenybės vertinimas netikėtai pasikeitė. Staiga vienas mėgstamiausių ir gerbiamiausių rašytojų tapo nekenčiamiausias. J. Baltušis kaltintas dėl to, Lietuvos Nepriklausomybės išvakarėse per Maskvos radiją ir televiziją pasakė kalbą, kur pasisakė prieš Lietuvos Nepriklausomybės siekį ir kritikavo prasidėjusią Sąjūdžio veiklą. Netrukus po šių įvykių 1991 m. rašytojas mirė, tačiau per tą laiką iš visuomenės sulaukė vien neigiamų reakcijų ar net išpuolių. J. Baltušiui buvo atimtas Anykščių krašto garbės piliečio vardas, masiškai grąžintos, naikintos jo knygos, o autoriui, kuris šitiek metų buvo įpratęs prie malonių gerbėjų laiškų, siųstos pagiežingos žinutės. Taigi J. Baltušio asmenybės ar kūrybos vertinimas nėra paprastas. Netgi tikrasis rašytojo vardas yra Albertas Juozėnas, tik vėliau autorius pasivadino Juozu Baltušiu.

Dėl šios priežasties nekantriai laukta šiemet išleisto J. Baltušio dienoraščio, kuris aprėpia 1970–1975 metų asmeninio ir kūrybinio gyvenimo tarpsnį. Dienoraštis publikuotas praėjus dvidešimt penkeriems metams nuo J. Baltušio mirties, laikantis jo testamentinės valios. Knygoje autorius detaliai ir kruopščiai fiksuoja tiek savo asmeninio, tiek kultūrinio gyvenimo įvykius, todėl dienoraštis išties milžiniškas – daugiau negu 1200 puslapių, mat autorius rašydavo bemaž kiekvieną dieną.
Vieno apibendrinto ir trumpo atsakymo, koks iš dienoraščio puslapių atrodo J. Baltušis, negali būti, nes įrašai atskleidžia sudėtingą, įvairialypę ir komplikuotą asmenybę. Įrašai tarpusavyje skiriasi savo emocijomis, nes vieną dieną rašytojas buvo pakilus ir darbingas, o kitą – pavargęs, nusivylęs ar susipykęs su nemaža dalimi savo kolegų. Dienoraštyje gausu aiškiai išreikšto nepasitenkinimo Rašytojų sąjungoje tuo metu susidariusia kūrybine ir apskritai įstaigos valdymo situacija, Eduardo Mieželaičio asmeniu ir šio vadovavimu institucijai. 1970 m. balandį J. Baltušis apie E. Mieželaitį atsiliepė tokiais žodžiais: „E. Mieželaitis vadovaujasi tuo labai paprastu ir šiurpiu kulto laikų metodu: kas mane kritikuoja, tas liaudies priešas, tarybinės santvarkos priešas. <…> Jo pavojingumą padidina dar toji aplinkybė, kad juo aklai pasitiki patys atsakingiausi Respublikos vadovai, tarp jų net toks išmintingas žmogus kaip A. Sniečkus. Žodžiu sakant, dabar tenka laukti E. Mieželaičio teroro stiprėjimo, o kartu ir silpnesnių rašytojų išgąsčio. Išsigąs dabar ne vienas.“

Galbūt kiek netikėta, kad dienoraštį, kurį veikiausiai turėjo ketinimą publikuoti, rašė atvirai, rodos, nebandydamas būti korektiškas arba reikšti savo nuomonės aptakiai. Antai, pavyzdžiui, kitas įrašas atskleidžia jo vertinimą ir požiūrį į aukštą postą užėmusį sovietinį partinį veikėją Genriką Zimaną: „Zimanas pagaliau traukiasi iš „Tiesos“, bet traukiasi labai skausmingai: ateina į redakciją, šliaužioja, bando „tvarkyti“… Sunku šitam brudnam šliužui apleisti įšildytą guolį, sunku prarasti galimybes kenkti lietuvių tautos nacionalinei tarybinei kultūrai, štai ir šliaužioja, ropinėja tarsi brudas, <…> ir tebūnie prakeiktas šis kenkėjas, traumavęs geriausius mūsų rašytojus, dailininkus, kompozitorius, aktorius, visus kultūros žmones, kurie tik buvo lietuvių tautybės, plius – talentingi.“ (p. 226)

1970 m. spalio 19 d. įrašas ne ką mažiau atviresnis, nes jį rašytojas pradeda tokiais žodžiais: „Vakare – kauštelėjau. Laiku nepaskambinau Monikai, kad nesinervuotų, tai kilo panika, buvo apskambinti visi pažįstami – „dingo Baltušis“. Teko atskambinėti.“ (p. 181)

Dienoraštis persmelktas nuovargio jausmo, o protarpiais entuziazmo ir noro parašyti dar vieną kūrinį. 1971 m. balandžio 14 d. autoriaus paliktas įrašas tarsi reziumuoja autoriaus emocijas, kurios tęsiasi per visus dienoraščio puslapius: „Tai ką, seni Baltuši, štai ir vėl tau gimimo diena. Jau 62. Jau! Ir nieko nepadaryta nuo to jubiliejaus, o dveji metai prašvilpė kaip vėjas. Nieko nesuveikta.“ Toliau tekstas tampa dar atviresnis ir persmelktas liūdesio: „Vis guzai, guzai, guzai, vis kam nors neįtinku, kam nors nepatinku, kas nors ko nors man nedovanoja, mano raštus prilaiko, neleidžia, knyga „Tėvų ir brolių takais“ apskritai uždrausta… Taigi, taigi. Nelabai tepagalvojęs esu seniau, kad tarybinėje santvarkoje būsiu toks nemylimas, nereikalingas būtent tiems, su kuriais dar smetoniniais laikais išvien ėjau… Taigi! Visa paguoda, kad myli mane skaitytojai, liaudis, tūkstančiai paprastų darbo žmonių. Manau, tas svarbiausia rašytojo gyvenime. Svarbiausia.“ (p. 291)

Taigi, galbūt skaitytojui keliauti dienoraščio puslapiuose po autoriaus asmeninį gyvenimą tuos penkerius metus bus netikėta ir tikrai nenuobodu.

Sonata ŠULCĖ