Kad prie jaunystės entuziazmo būtų galima priderinti brandžią patirtį, gal pavyktų priartėti prie tobulo tolesnio gyvenimo pasirinkimo? Norėtume. Deja, reikia rinktis, turint menką žinojimą ir gana silpną nuovoką, kas žmogaus laukia ir kokios bus gyvenimo kryptys.
Ada DVARIONAITĖ
Vilijos šimtadienis.
Neverta tuščiai svarstyti, geriau paklausti kupiškėnę, neseniai pasirinkusią ateities kelią. Vilija Jackevičiūtė, vakarykštė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos abiturientė, o šiandien Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto pirmakursė studentė, prisimena namiškių pamokymus dėl būsimų studijų. Mama psichologė leido dvejoti į valias, ieškoti, rinktis, bet tik ne inžineriją ar ką nors panašaus. Galiausiai liko patenkinta dukros galutiniu sprendimu ir dabar, iškilus abejonėms, visada ją padrąsina. Močiutė (a. a. žurnalistė Eugenija Urbonienė – aut. pastaba), namiškių babyte vadinta, anūkę įsivaizdavo kaip gerą žurnalistę, nes ji domėjosi pačiomis įvairiausiomis temomis. O ką mąstė pati Vilija?
Vos ne kasmet vis kitaip. Prisimenu, norėjau būti mokslininke, gal žurnaliste ar rašytoja. Progimnazijoje mokydamasi palinkau į tiksliuosius mokslus, nes tai atrodė ne tik įdomu, bet ir verta mano dėmesio. Gimnazijos klasėse dar vis abejojau, vienuoliktokė svarstydavau, kad fiziką studijuoti būtų visai įdomu, o dvyliktoje klasėje pradėjau galvoti apie istoriją, politiką. Kai apsisprendžiau rinktis socialinę kryptį, pajutau palengvėjimą, tarsi būčiau nusiėmusi kažin kokią naštą nuo pečių. Atrodė, kad pagaliau patraukiau man skirta kryptimi, nors dar ir ne konkrečiu keliu.
Vilijos – gimnazistės išleistuvės.
Kas padėjo apsispręsti, susivokti? Ar politikos mokslai to verti, kad jiems pasiryžai skirti savo pastangas, atiduoti savo gyvenimo laiką?
Šiuo momentu nelabai dar žinau, ką norėsiu toliau veikti. Pasirinkau plataus pobūdžio studijas, kurios apima ir istoriją, ir filosofiją, ir ekonomiką, ir sociologiją. Visa tai mane domina, man patinka gilintis į šias sritis. O kas iš to išeis, bus matyti. Šis laikas labai dinamiškas, viskas greitai keičiasi, dabartinis įsivaizdavimas gali labai greitai pasenti, nebetikti, turėsime ir mes patys keistis. Sakoma, kad žmogui kas septynerius metus būtini pokyčiai. Kokie jie gali būti, dabar nežinau. Pakeisti tikslingą, kryptingą, mane ribojantį mąstymą padėjo dalyvavimas neformalaus jaunimo klubo, kuris būrėsi prie Konsultacijų ir iniciatyvų centro „Tavo laikas“, veikloje. Dėmesys savianalizei, saviugdai paskatino ir įkvėpė pasižiūrėti giliau ir viską įvertinti iš šalies ne tik racionaliu protu, bet ir įsiklausyti į savo polinkius ir troškimus. Yra daug prasmingų gyvenimo dalykų ir nebūtinai jie visi turi sutilpti į pasirinktą profesiją.
Ši Vilijos atostogų vasara.
Tokius pasvarstymus gal skatina psichologijos suvokimas, buvimas arti jos?
Ne, psichologija manęs netraukia, jos per daug prisiklausiau, kol augau. Kol kas užteks mamos (Vilijos mama Kristina Vainienė dirba psichologe Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje – aut. pastaba) mūsų šeimoje.
Dar tik pirmi studijų mėnesiai, pirmos dienos. Kokia nauja studentės pradžia? Kadaise būdavo fuksų krikštynos, pirmakursių talkų mėnesiai kur nors kaime, susipažinimai?
Dairausi, pratinuosi prie sostinės gyvenimo, spūsčių, greito ritmo. Vasarą buvo trumpa fuksų (pirmakursių) stovykla Ignalinos rajone, Kiškiuose. Keliavimas į stovyklą buvo puiki proga susipažinti su bendrakursiais, o pati kelionė kiek neįprasta, nes iki tol nesu važiavusi traukiniais. Vėliau Švedijoje, kai vasarą su sese Julija vykome ten aplankyti tetos Veronikos, vėl reikėjo pratintis prie kelionių traukiniais ypatumų. Pradėjus studijuoti, nustebino jaunimo aktyvumas, visi turi ką pasakyti, nori kažką papildomai veikti, dalyvauti Studentų atstovybės ar kitų organizacijų veikloje ir kt. Pradžioje net šokas ištiko, tai pamačius ir prisiminus, kaip mes čia Kupiškyje ramiai ir tyliai gyvenome. Įdomios pirmos paskaitos, kai kurie profesoriai dėstę Kembridžo universitete. Lietuvoje žinomos profesorių Mažvydo Jastramskio, Ainės Ramonaitės, kitų pavardės. Dar nepriprantu prie savaitės veiklos ritmo, dar reikia išmokti geriau planuoti savo laiką. Trys dienos pilnos paskaitų ir seminarų, o ketvirtadienį tik viena. Iš pradžių rodėsi, kad turėsiu ilgus savaitgalius, bet lengva apsigauti, nes reikia skirti nemažai laiko pasiruošti ateinančiai savaitei, skaityti daug veikalų. Pirmame kurse turime mokytis akademinės anglų kalbos, dar nusprendžiau papildomai gilintis į prancūzų kalbą. Tikrai galiu patvirtinti tai, ką dažnai girdime, kad visada naudinga mokėti kuo daugiau užsienio kalbų, tad patarčiau ir gimnazistams šios srities neapleisti.
Ir – jau studentė.
Nuotraukos iš Vilijos Jackevičiūtės albumo
Ar dažnai grįžti namo į Kupiškį?
Gal kartą per mėnesį. Pasiilgstu mamos, katino ir savo lovos.
O ką manai apie save vėlesniu laiku, ateityje, kur galėtum būti, ką veikti? Seime politike, ambasadore?
Tokie yra stereotipai, kad iš politikos studijų reikia tiesiai ten taikyti. Iš tikrųjų turbūt vos keli procentai baigusių tokius mokslus studentų renkasi dirbti grynai su politika susijusius darbus. Dar tik galvoju apie ateitį, žiūriu, kokios atsivers galimybės, o kol kas bandau gyventi čia ir dabar.
Koks nors filosofas pasakytų, kad tai yra iliuzija, dabartis jau šią akimirką tampa praeitimi. Dabarties nėra, net ištartas žodis tą pačią akimirką nebėra esantis, tampa buvęs, jau pasakytas, kurio nebesugrąžinsi. Ką manai?
Dabartis – tai virsmas. Tuo labiau, kad ši „iliuzija“ yra laikinas reiškinys, ją reikia mokėti įvertinti.
