„Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungoje (ES) ir NATO tapo didžiausiu gyvenimo džiaugsmu“, – sako kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. Pasak šimtąjį gimtadienį mininčio buvusio šalies vadovo, nors stojimo kelias į šias organizacijas buvo sudėtingas, šiandien galima džiaugtis pasiektais laimėjimais.
„Vienas pagrindinių mano gyvenimo tikslų buvo matyti Lietuvą Europos Sąjungoje, apsaugotą NATO pajėgų, ir tam darbui paskyriau nemažai pastangų. Teko aplankyti daug Europos valstybių, kalbėtis su jų vadovais. Vieni tai sutiko labai šiltai ir užtikrino, kad rems Lietuvos narystę, buvo ir abejojančių. Nesakyčiau, kad buvo nusistačiusių priešiškai, bet buvo abejojančių, nenorinčių įsipareigoti, ir jie nedavė mums jokių garantijų. Todėl mūsų priėmimas į Europos Sąjungą ir NATO buvo didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas, nes šiose organizacijose mačiau Lietuvos dalyvavimo prasmę“, – interviu naujienų portalui „bernardinai.lt“ teigė V. Adamkus.
„Šiandien, po daugelio metų, galime pasidžiaugti pasiektais laimėjimais, kad esame matomi, girdimi ir aktyvūs. O NATO yra garantas, kad nebūsime paaukoti bet kokiam naujam režimui“, – pabrėžė prezidentas.
Lietuva turi aiškų ir nesikeičiantį tikslą
Dvi kadencijas Lietuvai vadovavęs V. Adamkus aktyviai rėmė integraciją į Vakarų struktūras, o šaliai įstojus į ES ir NATO siekė įtvirtinti Lietuvą kaip visavertę šių organizacijų narę.
Anot V. Adamkaus, pagrindiniai Lietuvos tikslai lieka nepakitę – išsaugoti laisvę ir nepriklausomybę, savarankiškai spręsti valstybės ateitį ir aktyviai dalyvauti laisvų tautų bendrijoje.
„Turime aiškų, nesikeičiantį nei dabar, nei ateityje tikslą: būti aktyviems, laisviems, nepriklausomiems ir patiems spręsti savo valstybės uždavinius bei žygiuoti tarp laisvų tautų. Mūsų atliktas darbas yra įvertintas ir tuo džiaugiuosi. Paimkime tą pačią Europos Sąjungą. Čia esame nariai, tačiau aktyvūs ir girdimi. Mes galime pareikšti savo nuomonę, ginti ją, jeigu ji ir skiriasi nuo bendro nutarimo. Tai yra didelis laimėjimas. Esame lygūs tarp lygių, nesėdintys posėdžiuose prie stalo, bet aktyviai reiškiantys nuomonę, kas yra geriausia, kokia yra šviesesnė ateitis“, – kalbėjo buvęs Lietuvos prezidentas.
Šimtmetis istorinių išbandymų ir laisvės troškimo
100-ąjį jubiliejų minintis V. Adamkus sako, jog ši data – vienas reikšmingiausių įvykių jo gyvenime. Kadenciją baigęs šalies vadovas pripažįsta, kad jo nugyventas laikotarpis nebuvo lengvas, tačiau itin prasmingas.
„Esu dėkingas likimui, kad išgyvenau tokį laikotarpį ir svarbiausia, kad jį prasmingai išgyvenau. Jis nebuvo lengvas, kaip jūs minėjote, pasaulis keitėsi, daliai mūsų teko nemaži išbandymai, tiesiogiai buvome paliesti pasaulinio karo įvykių, okupacijų. Tas išgyventas laikotarpis yra tam tikra padėka Aukščiausiajam, kad atlaikėme ir laimingu būdu išlikome gyvi“, – interviu portalui teigė V. Adamkus.
„Mano aktyvesnis gyvenimas prasidėjo paskutinėse gimnazijos klasėse, kai jau sąmoningai įsitraukėme į pogrindžio veiklą. Aišku, per pirmąją sovietų okupaciją, vėliau – nacių ir vėl sovietų, įgavome neįkainojamos patirties toje kovoje, nes buvome tvirtai nusistatę Lietuvą matyti laisvą ir nepriklausomą. Visos pastangos, kurios buvo dėtos, manau, visame pasaulyje, buvo tikrai gerai organizuotos ir mes tapome dalimi, maža šio judėjimo dalimi“, – pasakojo jo ekselencija.
V. Adamkus džiaugiasi, kad nepaisant patirtų išbandymų, pavyko sulaukti nepriklausomos Lietuvos atkūrimo.
„Kovo 11-ąją, kai buvo paskelbta Nepriklausomybė, buvau Čikagoje. Jaudinausi, kad pagaliau pastangos Lietuvai grįžti į laisvą pasaulį pasiteisino. Galiu tvirtai pasakyti: ačiū likimui, kad išgyvenome tą momentą, kad Lietuva vėl tapo laisva. Kovo 11-oji yra didinga, iškilminga visos tautos, kuri 50 metų kovojo už savo savarankiškumą, data. Mes nebuvome laisvi, buvome naikinami tikrąja žodžio prasme dviejų okupacijų, bet atlaikėme. Galime didžiuotis Kovo 11-osios diena“, – prisiminimais dalijosi kadenciją baigęs šalies vadovas.
ELTA primena, kad V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune.
Karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Čia besimokydamas Eichšteto lietuvių gimnazijoje sutiko ir savo būsimą žmoną Almą. Vėliau studijavo Miuncheno universiteto Gamtos fakultete. 1949 m. atvyko į JAV ir septintajame dešimtmetyje aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, buvo pakviestas dirbti į naujai kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją – Aplinkos apsaugos agentūrą. Būsimas Lietuvos vadovas aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje.
Pirmą kartą prezidentu V. Adamkus buvo išrinktas 1998 m. Tą kartą jis rinkimuose įveikė buvusį generalinį prokurorą Artūrą Paulauską.
2003 m. jis siekė būti perrinktas, tačiau antrame rinkimų ture pralaimėjo Rolandui Paksui. Pastarajam apkaltos būdu palikus prezidento postą, V. Adamkus laimėjo pirmalaikius rinkimus 2004 m. ir šaliai vadovavo iki 2009 m. Vakarietiškos kultūros gūsis ir santuoka it gimus po laiminga žvaigžde
Vakarietiškos kultūros gūsis ir santuoka it gimus po laiminga žvaigžde
Šimtmečio jubiliejų mininčio Valdo Adamkaus gyvenimo kelias – ir reikšminga Lietuvos valstybės dalis. Kaip bendražygiai pasakoja, visuomet šiltas, atviras ir demokratiškas lyderis į mūsų šalį atnešė vakarietišką kultūrą, tradicijas ir siekė, kad Lietuva taptų visaverte Europos dalimi. Tiesa, politikoje, tarptautiniuose santykiuose aštrus V. Adamkus visada turėjo ir neatsiejamą švelniąją pusę – nuolat jį lydėjusią bei globojusią pirmąją šalies ponią Almą Adamkienę.
Vakarietiškas, geros širdies ir visiems atviras lyderis, jautęs pašaukimą tarnauti Lietuvai – taip apie V. Adamkų kalba su juo ne tik kartu dirbę, bet ir privačią gyvenimo pusę iš arti matę keli bendražygiai. Juos ELTA pakalbino antradienį minimo V. Adamkaus šimtojo gimtadienio proga.
„Demokratiškas ir labai geras žmogus“
Nuo pirmosios prezidento kadencijos 1998-aisiais prezidentūros fotografe dirbusi ir pirmąją šalies vadovų porą į daugybę oficialių vizitų bei ceremonijų lydėjusi Džoja Gunda Barysaitė pasakojo, kad tiek prezidentas, tiek jo žmona kūrė šiltą santykį su visais – ir užsienio svečiais, ir savo komandos nariais.
„Aš manau, kad man labai pasisekė. Vienas dalykas – dirbti tokioje pozicijoje, antras dalykas – kad fotografavau žmones, kurie man be galo mieli ir demokratiški, šilti, atviri visiems tavo bandymams. Ta prasme, tai yra Dievo dovana“, – pasakojo Dž. G. Barysaitė.
„Iš tiesų V. Adamkus buvo labai demokratiškas ir labai geras žmogus. Labai atviras būdavo. Ar tu esi fotografas, ar prezidento patarėjas, ar kelneris, kuris neša vandenį, jis visada mokėdavo kažkaip išlaikyti tą šilumą“, – teigė ji.
Amerikoniška inauguracija
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) prezidentas praleido bene 50 savo gyvenimo metų. Čia baigęs Ilinojaus technologijos institutą, ne vienerius metus dirbo aplinkosaugos srityje bei aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. Susipažinęs su įtakingais Amerikos ir tarptautinės arenos pareigūnais, amerikoniškos kultūros tradiciją siekė išlaikyti ir pirmąsyk nusprendęs siekti Lietuvos prezidento posto.
Verslo ir komunikacijos konsultantas,JAV lietuvis Arūnas Pemkus pasakojo, kad jau siekdamas valstybės vadovo posto V. Adamkus gebėjo puikiai „laviruoti politiniuose ir biurokratiniuose vandenyse“, o šią patirtį, JAV užmegztus ryšius bei provakarietišką požiūrį norėjo atnešti į Lietuvą.
„Mane pakvietė organizuoti prezidento inauguraciją 1998 metais ir tiesiai šviesiai pasakė, kad mes norime, jog būtų vakarietiška, gal net kažkiek ir amerikoniška inauguracija“, – pasakojo taip pat ir Baltuosiuose rūmuose dirbęs JAV lietuvis.
Pasak jo, V. Adamkus kartu su „savo amžiaus draugais“ Liudu Griniumi, prezidento Kazio Griniaus sūnumi, ir pirmojo atkurtosios Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio broliu Gabrieliumi Žemkalniu-Landsbergiu nuo Antrojo pasaulinio karo laikų įsitraukė į rezistencines veiklas, kuriomis siekė, jog Lietuva taptų lygiateisė, nepriklausoma Europos valstybė.
„Jų orientacija visada buvo į Lietuvą, ir V. Adamkaus orientacija visada buvo į Lietuvą. Ir jis šito niekada neslėpė. Jis iš tikrųjų daug laiko praleido visuomeninėje veikloje Čikagoje ir paskui visada domėjosi, kad Lietuva vėl taptų nepriklausoma, kad ji taptų europine valstybe, pasauline valstybe, su visomis lygiavertėmis teisėmis dalyvauti ir Jungtinėse Tautose“, – kalbėjo A. Pemkus.
„Iš tikrųjų jis tuo gyveno ir jam tai buvo svarbu. Ir man atrodo, kad jis gal ne tiek ruošėsi tam, kiek jautė kažkokį pašaukimą, kad anksčiau ar vėliau bus toks laikas, kada jam reikės pasireikšti nepriklausomoje Lietuvoje. Ir va, ateina ta diena: 1997 metais jam pasiūlo kandidatuoti“, – pasakojo V. Adamkaus pirmosios prezidento inauguracijos organizatorius.
Neleisdavo „cackinti“ foto kadrų
Su V. Adamkaus prezidentavimu vakarietišku pavyzdžiu Lietuvoje įsitvirtino ir pirmosios ponios institutas. Pirmoji šalies ponia A. Adamkienė tapo aktyvia visuomeninio gyvenimo dalyve.
Vakarietiškumas buvo justi ir kitaip. Oficialiuose vizituose ar ceremonijose Adamkai nebijodavo su aplinkiniais ar žurnalistais bendrauti betarpiškai, prieš kameras būti savimi, raudonu kilimu žengti susikibę rankomis. Tokiu būdu pirmoji šalies pora kūrė ir žmogiškai šiltą Lietuvos įvaizdį.
„Jeigu kas nors paprašydavo interviu, nesu girdėjęs – galbūt yra buvę tokių atvejų, bet nesu girdėjęs – kad jis atsisakytų“, – apie V. Adamkaus bendravimą su žurnalistais pasakojo A. Pemkus.
Pasak Dž. G. Barysaitės, prezidentas niekada neturėjo griežtų taisyklių, kaip ir kokiu kampu jį fotografuoti, o pirmoji ponia net drausdavo įamžintus kadrus retušuoti bei liepdavo jų „necackinti“.
„Užtat jį fotografuoti ir būdavo smagu. Gerai, kad jis toks, koks yra – tokį ir jautei, tokį matei ir tokį parodei“, – kalbėjo ji.
„Gal prezidentas ir pirmoji ponia tarpusavyje kažką ir kuždėdavosi, kur kuriam nueiti, kur kuriam atsistoti. Bet renginiuose matydavai, kad viskas natūraliai gaunasi – ir pakalbėti, ir pabūti“, – pasakojo fotografė.
Santuoka – it gimus po laiminga žvaigžde
Su būsimąja žmona Alma Nutautaite V. Adamkus susipažino išeivijoje XX a. 5-ame dešimtmetyje – lietuvių gimnazijoje Eichštate, Vokietijoje.
Simboliška, jog kadaise toje pačioje gimnazijos klasėje besimokę V. Adamkus ir A. Nutautaitė susituokė 1951 metais Mokslo ir žinių dieną – rugsėjo 1-ąją.
A. Adamkienė bene penkis dešimtmečius praleidusi išeivijoje, 1997-aisiais su vyru grįžo į Lietuvą.
Būdama pirmąja ponia, 1999 metais, ji įkūrė A. Adamkienės paramos fondą, kuris rūpinosi Lietuvos kaimo vaikais, rinko paramą mokyklų infrastruktūros atnaujinimui, moksleiviams rengė popamokinės veiklos programas.
Dėl šios veiklos 2004 metais Šepetos pagrindinė mokykla Kupiškio rajono savivaldybėje buvo pavadinta A. Adamkienės vardu, o 2010-aisiais buvusi pirmoji ponia apdovanota Amerikos ir Baltijos forumo Vašingtone apdovanojimu.
Adamkai kartu nugyveno daugiau kaip septynis dešimtmečius – iki pirmosios šalies ponios mirties 2023-aisiais.
Praėjus beveik metams po sutuoktinės mirties V. Adamkus interviu LRT radijui pasakojo, jog nėra nė dienos, kad su savo gyvenimo pakeleive mintimis nepasikalbėtų, bei teigė liksiantis amžinai jai dėkingas už viską, ką Lietuvos labui pavyko nuveikti kartu.
„Pažvelgus į darbą, į tai, kas buvo padaryta, jos, reiškia, atskirai mūsų švietimo srityje, mūsų socialinės globos, vaikų globos ir visas kitas darbais, tai pilnai susiliejo su mano politiniu sparnu ir davė pilnatį. Ir šiandien aš galiu, reiškia, su didžiausiu galvos nulenkimu ir pagarba jai pasakyti, kad tiek aš, tiek ji savo gyvenimo darbais pateisinome savo egzistenciją“, – 2024 m. interviu LRT radijui sakė V. Adamkus.
Tuomet jis atviravo, kad santuoka su A. Adamkiene prilygo būti gimusiam po laiminga žvaigžde.
„Galiu aukščiausiam padėkoti, kaip sakant, už tą laimę, gyvenimą man suteiktą. Taip kad nesigailiu nė vienos dienos pragyventos, o Almai esu ir iki paskutinės savo gyvenimo dienos būsiu be galo dėkingas už viską, ką mes kartu esame padarę“, – kalbėjo V. Adamkus.
„Mes ją vadindavome Almute“
Dž. G. Barysaitės atmintyje A. Adamkienė išliko kaip švelni ir jautri asmenybė.
„Aš turėjau su ja labai artimą ryšį – kažkaip mes jausdavome viena kitą labai. Tarkime, kai buvo vizitas į Turkiją, net apsirengdavome kažkaip panašiai“, – pasakojo buvusi prezidentūros fotografė.
„Alma buvo nuostabi. Mes ją vadindavome Almute“, – prisiminė ji.
Kaip pasakojo Dž. G. Barysaitė, pirmoji ponia prezidentūroje būdavo dažna viešnia – ir kaip oficialių renginių, labdaros vakarų bei susitikimų dalyvė, ir kaip nuolatinė V. Adamkaus palaikytoja, užtardavusi jį tais atvejais, kai užplūsdavo nuovargis ar stresas.
„Ponia Alma visada patardavo, pašnekėdavo, bet mokėdavo prie jo (prezidento – ELTA) prieiti švelniai, gražiai, tyliai. Ir tas santykis dėl to toks ir išliko, kad ponia Alma, sakykime, gražiai, švelniai mokėdavo įkalbėti, pažiūrėti. (…) Jis buvo gal labiau aštresnis dėl politikos: „Čia dabar taip bus, čia darysiu, čia bus taip“, o ji jį suminkštindavo“, – prisiminimais dalijosi Dž. G. Barysaitė.
Savo ruožtu A. Pemkus pasakojo, kad pirmoji šalies ponia savo darbais „niekada nenorėdavo per daug eiti į viešumą“ bei vengė interpretacijų, jog savo veiksmais galėtų daryti „tiesioginę įtaką prezidento sprendimams ar institucijos valiai“.
„Aš neabejoju, kad Valdas vis dėlto su ja pasikonsultuodavo. Jis išklausydavo jos nuomonės. Alma turėjo nežmoniškai logišką mąstymą ir labai gerą uoslę. Ji žinodavo, iš kur vėjas pučia, ir kas ką lemia. Tai neabejoju, kad ji jį dažnai ir saugodavo“, – teigė A. Pemkus.
Parengta pagal ELTOS inf.
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama