Rašytojas, žurnalistas, literatūrologas
Šį spalį sukanka gražus „Kupiškėnų minčių“ leidybos jubiliejus – prieš aštuonis dešimtmečius pasirodė šio laikraščio pirmtako „Stalino keliu“ pirmas numeris. Niekam nekyla abejonių, kad tais laikais spauda buvo kitokia nei dabar, nes kilo ne iš Kupiškio rajono žmonių iniciatyvos, o iš paprasto, jaunesniųjų dar prisimenamo siekio indoktrinuoti visuomenę apie kolektyvizaciją, vadinamąją kultūrinę sovietų revoliuciją ir kitus reiškinius. Tuo metu spauda skirta ne atspindėti tikrovę ir net ne ją kurti, o tiesiai ir aiškiai prievartauti realybę, rodant ją tokią, kokia ji niekada nebuvo ir net negalėjo būti.
Šiandien pagrįsta klausti, ar periodinis leidinys „Stalino keliu“, po ūsuotojo diktatoriaus mirties virtęs „Komunizmo keliu“, buvo žurnalistinis reiškinys. Ir dabarties žiniasklaidos teoretikai, ir praktikai sutaria, kad tuo laiku egzistavo tik žurnalistikos apraiškos. Vienas kitas Kupiškio rajono laikraščio straipsnis pasakodavo tai, kas neprasilenkia su istorine ir aktualiąja tiesa. Visos kitos publikacijos buvo, atvirai pripažįstant, iš dalies ar visiškai melagingos, tenkinančios vienintelės, Komunistų, partijos poreikius.
Lietuvoje ir Kupiškyje, atėjus Atgimimo vėjams, ir vietinio laikraščio padėtis pasikeitė kardinaliai. Leidinys „Kupiškėnų mintys“ tapo vienu iš daugelio būsimos, atkuriamos Lietuvos valstybės šauklių.
Tuo laikotarpiu, kurį daugelis prisimena kaip ypatingos vienybės metą, regioninė spauda turėjo ypatingą vaidmenį – ir per Sausio tryliktosios įvykius, ir prieš juos, ir po jų žmonės ieškojo informacijos, kuri nebekraipė tikrovės netiesos sakymu. „Respublika“ ar „Lietuvos rytas“ irgi buvo svarbūs, bet laikraštyje rasti tai, kas arčiausia gyvenamos realybės, žmonėms buvo įmanoma tik regioninėje spaudoje, taigi, ir „Kupiškėnų mintyse“.
Dabar vienintelis išlikęs Kupiškio rajono periodinis laikraštis „Kupiškėnų mintys“ yra galimybė jo skaitytojams sužinoti apie įvykius ne tendencingai, o, kiek įmanoma, objektyviai.
Šiuolaikinėje Lietuvoje yra ir buvo ne vienas leidinys, kuris gyvavo ir tebegyvuoja todėl, kad tiesiogiai arba netiesiogiai priklauso kuriai nors politinei partijai. Kai valdžios gavimo per rinkimus projektas įvyksta, tie leidiniai apmiršta ar apskritai nustoja būti leidžiami. Pastarųjų pusketvirto dešimtmečio „Kupiškėnų minčių“ leidybos istorija ir dabartis rodo aiškią nuostatą – tai periodika, kuri nėra kurios nors partijos politinis sumanymas ar užsakymų vykdymas.
Seniau nei prieš dešimtmetį literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė retoriškai klausė, kodėl LNK TV žinioms labiau rūpi parodyti reportažą apie skaudžią nelaimę keliuose (jų per metus įvyksta daugybė), politinį skandalą ar susikompromitavusį kurios nors partijos veikėją, o ne apie dailės parodos atidarymą, pavyzdžiui, Kelmėje? „Kupiškėnų mintys“ pasiūlo konkretų atsakymą į šį klausimą.
Kupiškio rajono laikraštis nesiorientuoja į skaitytojų instinktus, žemąsias aistras ar pigius, dažnai vienadienius, niekingus įvykius. Šis leidinys skirtas kritiškai mąstantiems, sąmoningiems ir savarankiškumo nestokojantiems žmonėms, kurie patys kasdien kuria ir perkuria savo namus, kiemą, gatvę, kaimą ar miestą. Tai bendruomenės laikraštis, kuris į auditoriją žvelgia ne kaip į apdorotinas smegenis, o kaip į savigarbos ir orumo nepraradusius piliečius.
Per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje žlugo ir ne vienas aukštos kokybės periodinis leidinys, o „Kupiškėnų mintys“ tebegyvuoja turbūt todėl, kad vietos tapatybės nepraradę kupiškėnai laikraštyje randa tai, kas jiems svarbu ir įdomu. Ne, tai nėra laikraštis, kuris, kaip bandė „Lietuvos rytas“, aprėpti „visas mintis“. Nėra „Kupiškėnų mintys“ ir toks leidinys, kuris turėtų tuščių ambicijų, kurių nestokoja LRT televizija, radijas ir interneto portalas, pranešti tik tai, „kas svarbiausia“. Tačiau norintieji rasti, ką perskaityti apie savo miestą ar kaimą, laikraštyje tikrai randa ir, tikėtina, ras įdomių publikacijų.
Žinoma, popierines „Kupiškėnų mintis“ šiandien perka tik dalis visų jas skaitančiųjų. Kiti gi naudojasi interneto portalu „kmintys.lt“. Paradoksalu, bet naujosios technologijos ne tik nežlugdo tradicinio laikraščio, bet paverčia jį vertu dėmesio visai apskričiai ir neretai net ir visai Lietuvai, nes beveik niekas dabar negyvena siaurai izoliuoto gyvenimo. Galima nuspėti, kiek skaitytojų atsiverčia internetinius straipsnius būdami emigravę į užsienį ar apsigyvenę kitame mieste, rajone, tačiau mintimis nepalikę gimtojo arba ilgai gyvento rajono užmarštyje.
„Kupiškėnų minčių“ svarba prilygsta tokiam reiškiniui, kurį valstybės pareigūnai ir įstaigos vadina atminties institucijomis.
Tai, kas konkrečią dabarties dieną atrodo kaip įprasti ir beveik nieko nestebinantys įvykiai, reiškiniai, žmonės, neretai po kelerių metų ir gerokai vėliau įgyja archyvinę, muziejų artefaktams prilygstančią vertę. Todėl ir pats rajono laikraštis, vartojant filosofo Arūno Sverdiolo nukaltą terminą, vadintinas saugos vertu fenomenu – tuo, ką reikia puoselėti, kuo reikia rūpintis ir suturėti ateičiai.
Tik tada, kai kupiškėnai yra linkę saugoti savąją tikrovę, juos reikėtų vadinti vakarietiškos valstybės regionine bendruomene. „Kupiškėnų mintims“ toliau gyvuojant, vertėtų klausti, ar tikrai Lietuvos regionai, pavyzdžiui, Kupiškis, modernia forma stipriai skiriasi nuo žmonijos civilizacijos pradžių pradžios – senovės graikų polių, kitaip sakant, tokios visuomenės, kurioje kiekvienas miestas buvo atskira valstybė. Gal Kupiškis, ir „Kupiškėnų minčių“ pagalba, subrendo tiek, kad gali kaskart nesidairyti į centrinę sostinės valdžią ir daugelį klausimų, problemų, situacijų spręsti ir išspręsti savo galvomis ir rankomis?
Tokioje tikrovėje viešieji reikalai, kuriuos perteikia rajono laikraštis, tampa, ne kaip sovietiniais metais, pusiau privatūs ir nutylėtini gatvėje ir palaikomi tik virtuvėse, o visų mūsų, skaitytojų, rūpesčio ir atsakomybės skleidimosi leidiniu, kuris dar yra įvietintas konkrečiame Kupiškio rajone su miškais, laukais, keliais, gatvėmis, kiemais ir pastatais, o ne bekraštėje virtualybėje, kurioje niekas už nieką neatsako ir visi tėra anonimai.
„Kupiškėnų mintys“ šiuo atžvilgiu yra laikraštis, palaikantis ir padedantis plėtotis visuomenės dialogui, diskusijai ir kasdieniam gyvenimui.
Jubiliejaus proga leidiniui linkėtina išlaikyti šį toną, kuris reiškia, kad kiekvieno numerio pasirodymas yra rajono visuomenės (ne)kasdienis įvykis.