„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Stokholmo lietuvių bendruomenė daugiausia buriasi kartu švęsti Kalėdų, Velykų, valstybinių švenčių. Vidurvasario šventę (šved. Midsommar) mini ne su bendruomenės nariais, bet su šeima, draugais.
Apie šios šventės tradicijas, apie lietuvių, įsikūrusių Švedijos sostinėje, gyvenimą papasakojo Stokholmo lietuvių bendruomenės pirmininkė Daina Meškauskienė.
Jurga BANIONIENĖ
Apie bendruomenę
Daina Stokholmo lietuvių bendruomenei vadovauja beveik metus. Pirmininkas renkamas dvejų metų kadencijai rotacijos būdu. Stokholmo lietuvių bendruomenė negausi. Į šventes, kitus renginius susirenka apie šimtą lietuvių ne tik iš Švedijos sostinės, bet ir iš kitų šalies miestų.
„Šventėme Atvelykį, viešėjo kunigas iš Lietuvos, atėjo nemažai žmonių. Mūsų duomenimis, Švedijoje lietuvių gyvena daug daugiau, apie 15 tūkst., bet ne visi įsijungia į bendruomenę. Daugiausia kartu minime lietuviškas šventes, nes siekiame neatitolti nuo Lietuvos, kad lietuviai jaustųsi kaip namie. Švenčiame visas valstybines šventes, Kalėdas, Velykas“, – pasakojo D. Meškauskienė.
Anot pašnekovės, bendruomenės narius vienija ne tik šventės. Renkamasi į susitikimus su įvairiais žmonėmis, kartu pabūti, vyrai mėgsta pažaisti krepšinį ar drauge žvejoti. Veikia lietuviška mokykla, kur sekmadieniais mokosi lietuvių vaikai.
Paklausta, ar sunku žmones pritraukti, ar auga bendruomenė, D. Meškauskienė teigė, kad yra susiformavęs pagrindinis branduolys. „Turime Stokholmo lietuvių liaudies šokių kolektyvą „Baltija“, jei kvieti juos pasirodyti, ateina daug žmonių. Lietuviai gana santūrūs, žmones reikia informuoti, pasakoti, kas čia vyksta ir kodėl, kad smagu pabendrauti, tada jie ir ateina, bet nepasakyčiau, kad labai lengvai. Informacija daugiausia pasklinda vienų per kitus. Bendradarbiaujame su Lietuvos ambasada Švedijoje, kartu, bendromis pastangomis kažką suorganizuojame“, – teigė pašnekovė.
Švenčia tris dienas
Pasak D. Meškauskienės, švedams ne mažiau nei Kalėdos ir Velykos svarbi Vidurvasario šventė, švediškai Midsommar. Ji gana artima lietuvių Joninėms.
„Lietuviai įsijungia į šią šventę, tie, kurie domisi, nori integruotis, yra smalsūs. Stokholmo lietuvių bendruomenė neturi tradicijos švęsti Vidurvasario šventės, nes dauguma išvažiuoja, sunku būtų žmones surinkti, bet galbūt kada nors pabandysime. Mano duomenimis, anksčiau, kai pradėta švęsti Vidurvasario šventė, švedai ją minėdavo tą pačią dieną kaip ir mes Jonines, birželio 24-ąją, bet nuo 1953 m. ši tradicija pakeista. Jie padarė taip, kad šventė vyktų visą savaitgalį, penktadienis būna poilsio diena. Data kasmet keičiasi, bet tradiciškai tai paskutinis birželio savaitgalis. Ketvirtadienį po pietų mieste daug kamščių, žmonės važiuoja į savo vasarnamius ar pas draugus, į gamtą. Savaitgalį mieste lieka mažai žmonių, smarkiai sumažėja triukšmas ir judesys“, – kalbėjo Stokholmo lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Stulpas – gyvybės, augimo simbolis
Pagrindinis Vidurvasario šventės akcentas yra stulpas (šved. midsommarstången). Jis apipintas įvairiais žaliuojančiais ir žydinčiais augalais, laukinėmis gėlėmis.
„Paprastai tai daro suaugę kartu su vaikais, ant jo iš šonų pakabinami pinti vainikai. Tai gilus simbolis, atėjęs iš pagoniškų laikų. Manoma, kad stulpas simbolizuoja gyvybę, augimą ir vaisingumą. Jo žaluma atspindi gamtos klestėjimą ir vasaros pilnatvę, į viršų kylantis stulpas siejamas su žemės ir dangaus ryšiu. Iš abiejų pusių ant jo kabantys vainikai laikomi amžinybės ir cikliškumo simboliu, primenančiu, kad gamta nuolat atsinaujina. Visi susirinkę prie stulpo žmonės dainuoja, šoka, eina aplink ratu.
Viena populiariausių dainų „Smågrodorna“ yra apie mažas varles, kurios simbolizuoja laisvę, šią dainą vaikai išmoksta darželiuose. Šoka ratu ir maži, ir dideli demonstruodami įvairius judesius. Taip pat per šventę buriama. Reikia susirinkti septynias laukines žoles ir jas pasidėti po pagalve, o ryte vieną ištraukti. Tada bus aišku, kas tavo išrinktasis. Įdomu tai, kad jas rinkti reikia tylomis“, – pasakojo D. Meškauskienė.
Neatskiriama šventės dalis yra vaišės. Visada valgomos šviežios bulvės, pagardintos krapais. Kai kas gamina bulvių salotas su grietine ar graikišku jogurtu. Pasak Dainos, kai prasideda Vidurvasario šventė, parduotuvėse bulvės pardavinėjamos su didele nuolaida.
„Per Vidurvasario šventę būtinai turi būti bulvės. Tada silkė, desertas šviežios braškės su grietinėle. Šventė vyksta gamtoje, žmonės stulpus pasistato ir savo namų kieme. Stokholme yra vieta, panaši į Lietuvos Rumšiškes, Skanseno muziejus, čia Vidurvasario šventė visuomet organizuojama, taip pat ir kituose nedideliuose rajonuose, kur yra bendruomenės. Švenčia ir vaikai darželiuose, mokyklose. Mes su šeima važiuojame į gamtą, turime gražią vietą, ketvirtadienį po pietų išjudame, susidėję maistą, palapinę, miegmaišius. Stulpo nepiname, bet norėdami nepamiršti lietuviškų tradicijų, perduoti jas savo vaikams, piname vainikus, leidžiame juos į vandenį, švedai to nedaro. Lietuvoje per Jonines didelę reikšmę turi laužas, čia jo nėra, žinoma, gali degti, bet tai nebus pagrindinis dalykas.
Man ši šventė siejasi su Joninėmis, skandinavai, kaip ir mes, buvo pagonys, tad ji išlikusi nuo pagonybės laikų. Nors tradicijos kai kurios skiriasi, yra ir sutampančių dalykų“, – tvirtino Stokholmo lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
D. Meškauskienė Švedijoje gyvena apie 20 metų. Dirba auklėtoja darželyje. Yra kilusi iš Molėtų, bet visa giminė šiuo metu įsikūrusi Utenoje.
„Pirmiausia į Švediją išvažiavo mano vyras, po metų pradėjo ir man kirbėti mintis išvykti, nes reikėjo apsispręsti, ar jis grįš, ar važiuoti pas jį. Nusprendžiau pabandyti. Kaip ir daugelis tautiečių, pradžioje galvojau, kad liksime metus dvejus, bet štai skaičiuojame dvidešimtmetį“, – šypsojosi pašnekovė.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur