„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Pokalbis su architekte Daiva Gasiūniene apie baroko ir klasicizmo dialogą, Lauryno Gucevičiaus palikimą ir drąsią vienuolyno ateities viziją.
Palėvenės Šv. Domininko bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis – viena įtaigiausių Kupiškio krašto kultūros paveldo vietų. Čia susitinka vėlyvojo baroko emocionalumas, liaudiškas nuoširdumas ir būsimojo klasicizmo kūrėjo Lauryno Gucevičiaus jaunystės istorija. Ar ši, regis, prieštaringa jungtis galėtų būti ne vien pasakojimas apie praeitį, bet ir naujas Palėvenės traukos variklis?
Apie tai kalbamės su vyr. architekte Daiva GASIŪNIENE. Jos siūloma kryptis drąsi: Palėvenę paversti gyva architektūros laboratorija, o Kupiškį – platesne Lauryno Gucevičiaus festivalio scena, kurioje istorinis paveldas jungtųsi su šiuolaikinėmis idėjomis.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Daiva, kuo Palėvenės ansamblis įdomus architekto žvilgsniu?
Pirmiausia – savo daugiasluoksniškumu. Čia veikia vėlyvasis barokas, dinamiškas, teatrališkas, vietomis net naivokas, bet dėl to jaukus ir žmogiškas. Bažnyčios interjere matome judesį, stiuko altorių puošnumą, mistiką, emocinį paveikumą.
Tai nėra šaltas, akademiškai nugludintas barokas, juntama vietos meistrų ranka ir jų nuoširdus santykis su forma. Greta šios aplinkos atsiranda Lauryno Gucevičiaus istorija. Jaunystės metais su Palėvene susijęs žmogus vėliau tapo griežto, monumentalaus ir racionalaus klasicizmo kūrėju. Vienoje vietoje susitinka dvi visiškai skirtingos architektūrinės kalbos, todėl Palėvenė turi nepaprastai stiprų pasakojimo potencialą.
Vadinasi, čia svarbiausias baroko ir klasicizmo kontrastas?
Taip, bet jį siūlyčiau suvokti ne kaip dviejų stilių kovą, o kaip kūrybinę įtampą. Barokas remiasi emocija, judesiu, asimetrija, teatrališkumu. Klasicizmas ieško ramybės, aiškios geometrijos, simetrijos, proporcijų ir proto tvarkos. L. Gucevičiaus kūryboje jaučiame Apšvietos epochos idealus, europinę, ypač prancūzišką, architektūros mokyklą. Palėvenė galėtų būti jo kūrybinės priešistorės simbolis, aplinka, kurioje jaunuolio akis pradėjo fiksuoti erdvę, mastelį, šviesą, konstrukciją. Vėliau jis pasirinko kitą kelią. Galima net sakyti, kad klasicizmas buvo reakcija į baroko puošnumą. Tačiau nauja kalba negimsta tuščioje vietoje, kad taisykles permąstytum, pirmiausia turi jas pamatyti ir pažinti.
Kaip šią gana sudėtingą architektūros istoriją papasakoti paprastam lankytojui?
Ne vien informaciniu stendu. Lankytojui reikia patirties, kurią jis galėtų pamatyti, išgirsti ir pats išbandyti. Viena galima programa – „L. Gucevičiaus sąsiuvinis“. Žmogus gautų stilizuotą jaunojo Lauryno eskizų knygelę ir keliaudamas po ansamblį ieškotų architektūrinių ženklų: skliautų konstrukcijų, šviesos krypčių, erdvės mastelio, akustinių taškų. Maršruto pabaigoje jis pats galėtų pabandyti barokinę detalę perbraižyti pagal klasicizmo principus, atsisakyti puošybos, surasti geometrinį centrą, simetriją ir proporciją. Toks žaidimas tiktų ir mokiniui, ir suaugusiam žmogui, nes architektūrą padėtų suprasti ne per datas, o per žvilgsnį ir veiksmą.
Esate pavartojusi intriguojančią sąvoką „architektų eksperimentų poligonas“. Ką ji reiškia?
Žodis „poligonas“ čia reiškia ne chaotišką statybą, o saugią erdvę idėjoms išbandyti. Tarptautinėje praktikoje vartojamos „gyvosios laboratorijos“ arba architektūros rezidencijos sąvokos. Į Palėvenę galėtų atvykti architektai, dizaineriai, menininkai, studentai ir dėstytojai, kurie tyrinėtų, kaip šiuolaikinė architektūra gali jautriai veikti istoriniame kontekste. Tai Palėvenę išskirtų iš daugelio kitų paveldo objektų. Vienuolynai dažnai restauruojami, juose įrengiamos ekspozicijos ar renginių erdvės, bet čia galėtų vykti ir nuolatinis kūrybinis procesas. Vieta būtų ne tik saugomas praeities paminklas, bet ir ateities idėjų laboratorija.
Tačiau Palėvenės ansamblis yra saugomas kultūros paveldo objektas. Ar eksperimentai nekeltų grėsmės?
Tai esminė sąlyga, kad jokia idėja negali būti įgyvendinama paveldo sąskaita. Intervencijos turėtų būti laikinos, lengvos, grįžtamos, nepažeidžiančios autentiškų konstrukcijų ir iš anksto suderintos su paveldo apsaugos specialistais. Tačiau apribojimas nebūtinai slopina kūrybą, dažnai jis kaip tik išprovokuoja geriausius sprendimus. Jei negali gręžti sienos, lieti pamatų ar imituoti senosios architektūros, turi ieškoti išmanesnės konstrukcijos, tvaresnės medžiagos ir jautresnio santykio su vieta. Tai ir būtų tikrasis kūrybinis azartas.
Kaip praktiškai galėtų atrodyti šios laikinos intervencijos?
Vienuolyno kieme galėtų atsirasti lengvi medžio, tekstilės, lynų ar metalo karkasų paviljonai, pavėsinės, lauko skaityklos, nedidelės scenos ar susitikimų vietos. Jų geometrinės formos primintų L. Gucevičiaus klasicizmo principus ir sąmoningai kontrastuotų su senomis barokinėmis sienomis. Antra kryptis – šviesos instaliacija „Šviesos tvarka baroko chaose“. Minimalistinės šviečiančios linijos ar rėmai erdvėje galėtų išryškinti idealias klasicistines proporcijas. Lankytojas tiesiogiai pamatytų, kaip griežta geometrija mėgina suvaldyti emocionalią baroko erdvę. Dar viena galimybė – savarankiškos medinės „įmautės“ vienuolyno celėse. Jos neliestų istorinių sienų, bet laikinai sukurtų meditacijos kambarį, mažą auditoriją, klausymosi vietą ar skaitmeninį archyvą.
Ar ši veikla galėtų būti kasmetinis Palėvenės įvykis?
Manau, tai būtų pati prasmingiausia forma. Galėtų atsirasti tarptautinė vasaros mokykla ar kūrybinės dirbtuvės, kurioms kasmet būtų keliama konkreti užduotis. Pavyzdžiui, sukurti sėdimų vietų sistemą, estetišką informacinį stendą, vakarinį apšvietimą, lauko ekspozicijos modulį ar laikiną renginių sceną. Dalyviai remtųsi L. Gucevičiaus principais, racionalumu, funkcija, aiškia geometrija ir moduline sistema, bet jų kūriniai turėtų jautriai veikti baroko aplinkoje. Atrinkti projektai būtų įgyvendinami vietoje, o lankytojai visą sezoną galėtų juos išbandyti. Kitais metais dalis objektų būtų išardoma ir atsirastų nauji. Taip būtų kuriamas nuolatinis naujumo efektas ir priežastis sugrįžti.
Kokia čia būtų profesionalių architektų, studentų ir vietos bendruomenės vieta?
Svarbu, kad tai netaptų uždaru profesionalų žaidimu. Patyrę architektai galėtų būti dirbtuvių vadovai ir mentoriai, studentai ir jaunieji kūrėjai – idėjų autoriai, o vietos žmonės – tikrieji erdvių naudotojai ir vertintojai. Bendruomenė geriausiai žino, ko ansambliui trūksta kasdienybėje, kur reikia pavėsio, kur patogu susėsti, kaip juda lankytojai, kokios erdvės reikalingos renginiams. Profesionalo užduotis – šiuos poreikius paversti kokybiška architektūra. Kai vietos žmogus gali ne tik stebėti, bet ir dalyvauti, projektas įgyja tęstinumą.
Architektūrą siūlote papildyti muzika ir kitais pojūčiais. Kodėl?
Nes baroko ir klasicizmo dialogas nėra vien fasadų ar kolonų tema. Jį galima išgirsti. Renginių cikle „Kontrapunktas: garsas ir forma“ galėtų susitikti vėlyvojo baroko polifonija, ekspresija ir ankstyvojo klasicizmo aiškumas. Vieną kartą skambėtų Bachas ar Vivaldis, kitą – Mozartas ar Haidnas, o architektas ar muzikologas trumpai paaiškintų, ką bendro turi garsinė ir erdvinė kompozicija. Galima įtraukti šviesą, performansą, net vienuolynų gastronomijos istoriją. Svarbu ne sukurti atrakcionų rinkinį, o išlaikyti vieną pasakojimą nuo baroko emocijos iki klasicizmo proto.
Kuo ši kryptis būtų naudinga Palėvenei ir Kupiškio kraštui?
Pirmiausia ji suteiktų vietai aiškų, išskirtinį identitetą. Lietuvoje turime daug vertingų paveldo objektų, todėl neužtenka pasakyti, kad vienuolynas senas ir gražus. Reikia atsakyti, kodėl žmogus turi vykti būtent čia. Palėvenės atsakymas galėtų būti toks: čia barokas išugdė klasicizmo genijų, o šiandien istorija augina naujas architektūros idėjas. Kasmet atsinaujinanti programa skatintų lankytojus sugrįžti, įtrauktų universitetus ir architektų bendruomenę, padėtų megzti tarptautines partnerystes. Profesionalų sukurti darbai ir publikacijos natūraliai didintų vietos matomumą Lietuvoje ir už jos ribų.
Koks sakinys geriausiai apibendrintų būsimą Palėvenės tapatybę?
Man artimiausias būtų toks: „Palėvenė – vieta, kur barokas išugdė klasicizmo genijų.“ Jame telpa ir istorija, ir paradoksas, ir smalsumas. Tačiau ateities programai pridėčiau dar vieną mintį: čia praeities architektūra neturi būti tik stebima – ji gali skatinti kurti. Nereikia Palėvenės paversti klasicistine, lygiai kaip nereikia L. Gucevičiaus dirbtinai pribarokinti. Vertingiausia yra jų sankirta.
Didieji talentai dažnai auga stilių lūžių ir transformacijų epochose. Jei Palėvenė šiandien taptų vieta, kurioje vėl bandoma, diskutuojama ir ieškoma naujos architektūros kalbos, tai būtų gyviausia pagarba Laurynui Gucevičiui, žmogui, kuris savo laiku pats buvo drąsus inovatorius.
Iki šiol daugiausia kalbėjome apie Palėvenę. Ar su Lauryno Gucevičiaus vardu siejamas festivalis galėtų ateiti ir į Kupiškį?
Ne tik galėtų, manau, kad ir turėtų. Palėvenė būtų festivalio ištakų ir kūrybinių eksperimentų vieta, tačiau L. Gucevičiaus tema neturėtų likti uždaryta vienuolyno teritorijoje. Kupiškis galėtų tapti platesne festivalio scena, kurioje architektūra susitiktų su kasdieniu miesto gyvenimu.
Čia ypač tiktų tema „Tarp klasicizmo ir šiuolaikybės“. Ji kalbėtų ne vien apie L. Gucevičiaus kūrybą, bet ir apie tai, kaip klasicizmo principai, proporcija, simetrija, ritmas, aiški struktūra, perskaitomi šiandien. Kartu būtų keliami aktualūs Kupiškiui klausimai: kokios viešosios erdvės reikalingos mažesniam miestui, kaip jose dera grožis, funkcionalumas ir tvarumas, ar regiono miestas gali būti architektūros inovacijų vieta.
Kaip festivalis galėtų pakeisti įprastas Kupiškio viešąsias erdves?
Per laikinąsias instaliacijas, kurios miestą padėtų pamatyti kitokiu žvilgsniu.
Aikštėje galėtų atsirasti simetrijos ir proporcijų paviljonai, sukurti remiantis L. Gucevičiaus kompozicijos principais. Šviesos instaliacija galėtų interpretuoti Vilniaus katedros portiko kolonų ritmą, o lengvi „pop-up“ objektai – jo brėžinių linijas. Labai svarbu, kad tai nebūtų istorinių formų kopijavimas. Šiuolaikiniai kūrėjai turėtų L. Gucevičiaus principus perkelti į dabarties medžiagas, technologijas ir miesto poreikius. Šios instaliacijos galėtų būti ne tik žiūrimos, jos taptų pavėsinėmis, susitikimų vietomis, mažomis scenomis ar žaidimų erdvėmis.
Ar festivalyje atsirastų vietos ne tik profesionalams, bet ir kupiškėnams?
Be bendruomenės toks festivalis prarastų dalį prasmės. Vienu svarbiausių projektų galėtų būti kolektyvinis „Kupiškio portikas“, kurį gyventojai kurtų kartu su architektais. Mokiniams būtų galima rengti konkursą „Sukurk savo Kupiškio aikštę“, modelių dirbtuves iš medžio, kartono ar 3D spausdintų detalių, architektūros eskizavimo užsiėmimus lauke.
Mažesniems vaikams tiktų žaismingas „proporcijų sportas“ – kūno judesiais ir grupėmis atkartoti kolonas, frontonus, architektūros ritmus. Tada L. Gucevičius vaikui nebebūtų tik vardas aikštės ar gimnazijos pavadinime. Jo kūrybos principai taptų suprantami per paties vaiko sukurtą formą.
Kokia būtų pažintinė ir intelektinė festivalio forma?
Ji galėtų būti labai turininga. Paroda „L. Gucevičiaus kūrybinė laboratorija“ pristatytų jo brėžinių originalus ar kokybiškas reprodukcijas, o skaitmeninės technologijos atkurtų nerealizuotus projektus.
Virtualios realybės kelionė padėtų lankytojui patekti į L. Gucevičiaus suprojektuotas erdves ir pamatyti tai, ko neįmanoma atsivežti į Kupiškį.
Mieste galėtų vykti „architektūros skaitymo“ pasivaikščiojimai su profesionalais, platesnis maršrutas jungtų su L. Gucevičiumi susijusias Panevėžio regiono ir kitų Lietuvos vietų istorijas.
Per paskaitas ir diskusijas architektai, istorikai ir tyrėjai kalbėtų apie klasicizmo įtaką šiuolaikiniam dizainui, mažųjų miestų architektūrą, atskirtų L. Gucevičiaus gyvenimo faktus nuo susiformavusių per laiką mitų.
Ar toks festivalis galėtų įgyti ir tarptautinį mastą?
L. Gucevičiaus kūryba savaime veda į europinį kontekstą, todėl tarptautinis akcentas būtų natūralus.
Galėtų atvykti architektai ir tyrėjai iš Lenkijos, Prancūzijos, Italijos, kitų šalių, susijusių su europinio klasicizmo raida. Svarbios būtų partnerystės su Vilniaus dailės akademija, Vilniaus Gedimino technikos universitetu ir užsienio architektūros mokyklomis. Ilgainiui būtų galima įsteigti L. Gucevičiaus premiją jaunajam architektui už įtaigią ir šiuolaikišką klasicizmo principų interpretaciją.
Antras konkursas galėtų būti skirtas konkrečiai Kupiškio viešajai erdvei, bet jis turėtų turėti realų tęsinį, bent viena laimėjusi idėja būtų išbandoma laikinu pavidalu, įvertinama gyventojų ir, pasitvirtinus, galėtų būti nuolatiniu sprendiniu.
Kokia būtų festivalio kulminacija?
Įsivaizduočiau „Architektūros naktį“, apimančią ne tik vieną aikštę, bet ir platesnį miesto maršrutą. Kupiškio viešąsias erdves ir miesto upės prieigas galėtų sujungti šviesos ženklai, architektūrinės projekcijos, nedideli muzikiniai įvykiai. Ant pastatų fasadų atsirastų L. Gucevičiaus brėžinių linijos, kolonų ir frontonų ritmai, gyva muzika reaguotų į konkrečios erdvės mastelį ir akustiką. Dieną būtų rodomi filmai apie architektūrą, vyktų kūrybinės dirbtuvės ir diskusijos, vakare visas pasakojimas susijungtų į vieną patyrimą. Tačiau ir čia svarbi tvarumo kryptis: laikini objektai turėtų būti gaminami iš perdirbamų ar pakartotinai panaudojamų medžiagų. Klausimas „Ką apie ilgaamžiškumą šiandien pasakytų L. Gucevičius?“ galėtų tapti ne tik vienos paskaitos, bet ir viso festivalio moraline ašimi.
Ar įmanoma rasti šios vizijos finansavimą?
Galimybių tikrai yra, bet pirmiausia reikia labai aiškios koncepcijos, patikimų partnerių ir realistiško etapų plano. Ši tema galėtų būti aktuali Lietuvos kultūros tarybos, kultūros paveldo aktualinimo, architektūros edukacijos ar tarptautinio bendradarbiavimo programoms. Jaunimo ir aukštųjų mokyklų mainams galėtų tikti „Erasmus+“, o tarptautinei sklaidai – Europos architektūros ir kultūros tinklai. Vis dėlto finansavimo nereikėtų laikyti savaime suprantamu. Pirmiausia turi atsirasti gerai parengtas bandomasis projektas, kuris įrodytų, kad idėja vertinga, saugi paveldui ir reikalinga žmonėms.
Nuo ko reikėtų pradėti, kad ši vizija neliktų tik gražiame mūsų pokalbyje?
Nuo nedidelio, bet kokybiško pirmojo žingsnio. Reikėtų suburti darbo grupę: ansamblio valdytojus, Kupiškio rajono savivaldybės, muziejaus, paveldosaugos, architektūros mokyklų ir vietos bendruomenės atstovus. Tada atlikti erdvių ir poreikių analizę, išsirinkti vieną konkrečią problemą, kurią galėtų spręsti pirmos kūrybinės dirbtuvės. Nebūtina iš karto kurti didelio tarptautinio festivalio. Galima pradėti nuo savaitgalio laboratorijos, vienos laikinos instaliacijos ir viešos diskusijos. Jei pirmas bandymas bus profesionalus ir įdomus lankytojams, jis taps ilgalaikės programos pagrindu.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur