„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Laurynas Gucevičius, vienas žymiausių visų laikų Lietuvos architektų, brandžiojo klasicizmo kūrėjas, gimė 1753 metais Migonių kaime, netoli Kupiškio, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo Simonas Masiulis, motina Kotryna Žekonytė-Masiulienė.
Pirmų žinių Laurynas sėmėsi Kupiškio ir Palėvenės mokyklose, vėliau mokėsi Panevėžyje. Gabus jaunuolis 1773 metais atvyko į Vilnių ir universitete pradėjo studijuoti matematiką ir architektūrą.
Siekdamas išspręsti pragyvenimo ir studijų išlaidų klausimą, L. Gucevičius buvo pasirinkęs dvasininko kelią, gyveno Vilniaus misionierių vienuolyno konvikte, mokėsi seminarijoje. Vis dėlto svarbiausiu jo pašaukimu tapo ne kunigystė, o architektūra.
Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio remiamas L. Gucevičius 1776–1777 metais studijavo Romoje, Šv. Luko akademijoje. 1778–1780 metais keliavo po Vakarų Europą, Paryžiuje klausė paskaitų Karališkojoje dailės akademijoje, domėjosi žymiausių to meto Europos architektų kūryba.
Šios studijos turėjo lemiamos reikšmės profesinei brandai. L. Gucevičius į Lietuvą sugrįžo susipažinęs su naujomis Europos architektūros idėjomis ir pasirengęs jas savitai pritaikyti savo krašte.
L. Gucevičius buvo ne tik praktikuojantis architektas. 1789–1794 metais Vilniaus kariuomenės inžinierių korpuso mokykloje dėstė karo inžineriją ir topografiją. 1793 metais tapo profesoriumi, dėstė Vilniaus universitete, 1797–1798 metais vadovavo Architektūros katedrai. Jis taip pat rengė architektūros mokymo programą, domėjosi statybos mechanizavimu, kūrė inžinerinius įrenginius, sudarė naujos Vilniaus dalies topografinį planą.
Architektas neliko nuošalyje ir nuo valstybės politinio gyvenimo. 1794 metais prisidėjo prie Tado Kosciuškos sukilimo, Vilniuje vadovavo miestiečių gvardijai, dalyvavo miesto gynyboje. Per sukilimą buvo sužeistas.
Laurynas Gucevičius mirė 1798 metų gruodžio 10 dieną Vilniuje, būdamas vos 45 metų. Tiksli jo palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. Architektas nespėjo pamatyti galutinai užbaigtų svarbiausių savo kūrinių – Vilniaus katedros ir rotušės.
Svarbiausi Lauryno Gucevičiaus kūriniai
Vilniaus arkikatedra bazilika. Jos rekonstrukcija laikoma brandžiausiu ir reikšmingiausiu L. Gucevičiaus darbu. Seną, per kelis šimtmečius įvairiais stiliais statytą ir ne kartą perstatytą šventovę pavertė vientisu klasicistiniu pastatu.
Architektas išsaugojo vertingiausias senosios katedros dalis, bet suteikė jai monumentalią, darnią ir aiškią išorinę kompoziciją. Pagrindinį fasadą papuošė šešių kolonų portikas, šoniniuose fasaduose suformavo kolonadas, į bendrą visumą įtraukė Šv. Kazimiero koplyčią ir kitas senąsias pastato dalis.
Už katedros rekonstrukcijos projektą Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis architektą apdovanojo aukso medaliu „Merentibus“ – „Nusipelniusiems“. L. Gucevičiui mirus, statybą 1801 metais baigė jo mokinys ir įpėdinis Mykolas Angelas Šulcas.
Šiandien Vilniaus arkikatedra laikoma vienu ryškiausių brandžiojo klasicizmo kūrinių Vidurio ir Rytų Europoje.
Vilniaus rotušė. 1785 metais L. Gucevičius parengė tris Vilniaus rotušės rekonstrukcijos projektus.
Pasirinktas santūriausias ir racionaliausias variantas – taisyklingo tūrio pastatas su monumentaliu šešių dorėninių kolonų portiku.
Rotušės architektūroje beveik nėra puošybos pertekliaus. Jos įtaigą kuria tikslios proporcijos, aiški simetrija, monumentalumas ir darni visuma. Antikinės šventyklos kompoziciją visuomeninės paskirties pastatui pritaikiusi rotušė laikoma viena novatoriškiausių XVIII amžiaus Europos architektūrinių interpretacijų.
Rekonstrukcija baigta 1799 metais, po L. Gucevičiaus mirties.
Verkių dvaro ansamblis. Vyskupo I. J. Masalskio užsakymu L. Gucevičius tęsė Verkių dvaro ansamblio statybą. Jam priskiriami centriniai rūmai, paviljonas, malūnas, administracinis pastatas ir smuklė. Centriniai rūmai ir malūnas neišliko, dalis kitų pastatų vėliau perstatyti.
Verkiuose atsiskleidė architekto gebėjimas ne tik projektuoti pavienius pastatus, bet ir kurti visą architektūros ir kraštovaizdžio ansamblį. Pastatai derinti prie kalvoto reljefo, Neries slėnio ir parko erdvių.
Vis dėlto tyrinėtojai perspėja, kad ne visų Verkių ansamblio statinių autorystė vienodai patvirtinta dokumentais. Prie ansamblio kūrimo dirbo ir Martynas Knakfusas, todėl dalis objektų L. Gucevičiui tik priskiriami.
Vilniaus naujos dalies topografinis planas. 1790 metais L. Gucevičius sudarė Vilniaus vakarinės ir pietvakarinės dalies topografinį planą. Tai liudija, kad jis buvo ne tik pastatų projektuotojas, bet ir miesto plėtros, teritorijų planavimo specialistas.
Dievo Apvaizdos šventyklos Varšuvoje projektas. 1792 metais L. Gucevičius dalyvavo konkurse suprojektuoti Dievo Apvaizdos šventyklą Varšuvoje. Bažnyčia turėjo įamžinti 1791 metų Gegužės trečiosios konstituciją. Nors jo pasiūlymas neįgyvendintas, projektas atskleidžia, kad architektas pripažintas visos Abiejų Tautų Respublikos mastu.
Kiti darbai
Patikimuose šaltiniuose nurodoma, kad L. Gucevičius parengė vyskupo I. J. Masalskio namo Kretingoje brėžinius, projektavo Vidžių užvažiuojamus namus ir miesto viršininko namą.
Jam priskiriama nemažai bažnyčių, rūmų ir dvarų pastatų Antazavėje, Čiobiškyje, Rokiškyje, Jonavoje, Raudonėje ir kitose vietose. Tačiau daugelio šių objektų autorystė galutinai neįrodyta.
L. Gucevičiaus kūriniai atspindėjo Apšvietos epochos idealus – proto, tvarkos, pilietiškumo ir visuomenės pažangos siekį. Jo architektūra darė didelę įtaką XIX amžiaus Lietuvos ir Lenkijos klasicizmo kūrėjams. Vilniaus katedros fasado kompozicija vėliau kartota ne vienoje Lietuvos bažnyčioje.
Nors neabejotinai patvirtintų ir beveik nepakitusių jo kūrinių nedaug, jų reikšmė išskirtinė. Vilniaus katedra ir rotušė tapo Lietuvos klasicizmo etalonu, iš Migonių kaimo kilęs valstiečių sūnus – vienu ryškiausių Lietuvos architektūros istorijos vardų.
Mažiau žinomi Lauryno Gucevičiaus gyvenimo epizodai
Gimtadieniu laikoma krikšto data
Dažnai rašoma, kad Laurynas Gucevičius gimė 1753 metų rugpjūčio 5 dieną. Tačiau Palėvenės bažnyčios metrikų knygoje rugpjūčio 5-oji nurodyta kaip jo krikšto diena. Tiksli gimimo data ir nebus nustatyta, nes jos nėra krikšto metrikose.
Dėstė seminarijoje prieš tapdamas garsiu architektu
Prieš prasidedant didžiajai architekto karjerai L. Gucevičius Vilniaus kunigų seminarijoje dėstė matematiką. Šis faktas primena, kad kūrybos pamatas buvo ne vien meninis skonis. L. Gucevičiaus projektuose ypač svarbūs tikslūs skaičiavimai, geometrija, proporcijos ir konstrukcijų išmanymas.
Galėjo likti dirbti Krokuvoje
Vilniaus universiteto projekte „Orbis Lituaniae“ nurodoma, kad puikiai išsilavinusiam L. Gucevičiui du kartus siūlyta garbinga katedros vadovo vieta Krokuvos akademijoje. Jis šių pasiūlymų atsisakė ir pasirinko praktinį architekto darbą Lietuvoje.
Jeigu būtų pasirinkęs Krokuvą, šiandien Vilniaus katedra ir rotušė galėjo atrodyti visiškai kitaip.
Valstiečio sūnus tapo bajoru
1789 metais už profesinius nuopelnus L. Gucevičiui suteikta bajorystė. Tai išskirtinis socialinis šuolis XVIII amžiaus visuomenėje – Migonių valstiečių šeimoje gimęs žmogus savo išsilavinimu ir talentu pateko į privilegijuotą visuomenės luomą.
Šaltiniuose jo šeima siejama su Sirokomlės herbu. Vyskupas I. J. Masalskis architektui skyrė valdų ir namą Vilniuje. Beje, vieta, kur stovėjo architekto namas Vilniuje, iki šiol nepažymėta, kad čia gyveno žymusis architektas.
Turėjo savo vardu pavadintą valdą
I. J. Masalskis L. Gucevičiui iki gyvos galvos buvo paskyręs dalį Vyskupo stalo valdų žemių. Architektui priklausęs Bernatkų palivarkas vadintas „Laura“, tikriausiai pagal jo paties vardą.
Jis taip pat naudojosi mūriniu namu Vilniaus šv. Jono gatvėje, Žydų skersgatvio kampe. Taigi garsusis architektas Vilniuje buvo ne laikinas atvykėlis, o savo namus ir šeimą turėjęs miestietis.
Buvo šeimos žmogus ir septynių vaikų tėvas
1786 metais L. Gucevičius vedė Teofilę Hermanovskytę. Tyrinėtojos Rūtos Janonienės duomenimis, šeimoje gimė septyni vaikai, bet kai kurie mirė kūdikystės ar ankstyvos vaikystės metais.
1795 metų Vilniaus gyventojų surašyme kartu su tėvais nurodyti keturi vaikai: šešerių metų Filomena, penkerių Modesta, trejų Stanislovas ir vienerių Konstantinas. Tai duomenys ne vien tik apie didį architektą, bet ir apie jauną daugiavaikės šeimos tėvą.
Po L. Gucevičiaus mirties jo našlė Teofilė ištekėjo už artimo architekto bičiulio Kazimiero Hornovskio. Šių šeimų ryšiai vėliau padėjo išsaugoti dalį žinių apie architektą.
Ne vien projektavo, kūrė ir statybos įrenginius
L. Gucevičius domėjosi statybos darbų mechanizavimu, kūrė jiems skirtus inžinerinius įrenginius. Tai rodo, kad buvo ne tik pastatų meninės išvaizdos kūrėjas, bet ir praktikas, galvojęs, kaip jo sumanymus realiai įgyvendinti.
Jis taip pat parengė architektūros dėstymo programą ir, kaip nurodoma istoriniuose šaltiniuose, buvo parašęs architektūros darbą italų kalba.
Buvo kartografas ir miesto planuotojas
1790 metais L. Gucevičius sudarė Vilniaus vakarinės ir pietvakarinės dalies topografinį planą. Dėstė topografiją, kartografiją ir karo inžineriją.
Vadinasi, L. Gucevičius gebėjo ne tik projektuoti rūmus ar šventoves, bet ir matyti visą miestą, jo reljefą, gatvių tinklą, plėtros kryptis ir ryšį su aplinka.
Profesorius tapo ginkluotu sukilėliu
Per 1794 metų sukilimą L. Gucevičius neapsiribojo vien politiniu pritarimu.
Jis organizavo Vilniaus miestiečių, arba tautinę, gvardiją ir jai vadovavo. Architektas buvo vienas iš sukilimo Lietuvoje vadovo Jokūbo Jasinskio talkininkų.
Per kautynes netoli Ašmenos L. Gucevičius buvo sunkiai sužeistas. Tai ypač netikėta jo biografijos dalis – Vilniaus katedros kūrėjas buvo ne tik profesorius ir menininkas, bet ir karinio dalinio vadovas.
Dėl sukilimo prarado profesoriaus vietą
Numalšinus 1794 metų sukilimą ir Lietuvai patekus į Rusijos imperijos valdžią, L. Gucevičius neteko darbo Vilniaus universitete. 1794–1797 metais dirbo Gervėčių valdų administratoriumi.
Tik 1797 metais architektui leista sugrįžti į universitetą. Jis vėl tapo profesoriumi ir vadovavo Architektūros katedrai, tačiau dėstyti galėjo neilgai, mirė 1798 metais.
Dirbo ir buvusio priešo valdžiai
Vilniaus universiteto istorikės Linos Balaišytės teigimu, po sukilimo L. Gucevičiui pavyko išvengti represijų.
Kurį laiką dirbo Rusijos imperijos generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino architektu.
Šis epizodas atskleidžia sudėtingą žmogaus padėtį žlugus Abiejų Tautų Respublikai. Buvęs sukilėlis turėjo prisitaikyti prie naujos valdžios, išlaikyti šeimą ir ieškoti galimybės tęsti profesinę veiklą.
Jo globėjas žuvo sukilimo metais
L. Gucevičiaus gyvenimą iš esmės pakeitęs vyskupas I. J. Masalskis 1794 metais Varšuvoje apkaltintas bendradarbiavimu su Rusija ir minios pakartas. Taigi per vienus metus architektas sužeistas per sukilimą, neteko įtakingiausio savo globėjo, netrukus – ir profesoriaus vietos.
Tai vienas dramatiškiausių gyvenimo tarpsnių.
Svarbiausi pastatai baigti po mirties
L. Gucevičius mirė gana jaunas, todėl nepamatė galutinai užbaigtų dviejų svarbiausių savo kūrinių. Vilniaus rotušės rekonstrukcija baigta 1799 metais, katedros – 1801 metais. Darbus užbaigė jo mokinys ir architektūros katedros įpėdinis Mykolas Angelas Šulcas.
Dokumentus išsaugojo bičiulių šeimos
Prieš mirtį L. Gucevičius dalį svarbiausių dokumentų ir portretų patikėjo saugoti artimiems žmonėms. Vėliau jie pateko į Hornovskių, Kostrovickių ir su jais susigiminiavusių šeimų archyvus.
Menotyrininkės Rūtos Janonienės tyrimai atskleidė, kad būtent šie šeimų ryšiai padėjo išsaugoti dalį architekto biografijos ir atminimo. Antraip apie asmeninį L. Gucevičiaus gyvenimą šiandien žinotume dar mažiau.
Iki šiol nežinoma kapo vieta
L. Gucevičiaus palaidojimo vieta tebėra viena didžiausių biografijos mįslių. Manoma, kad architektas galėjo būti palaidotas kapinėse prie Vilniaus Šv. Stepono bažnyčios. Vėliau kapinės uždarytos ir suniokotos, todėl neišliko tiksli kapo vieta.
Prie Šv. Stepono bažnyčios stovintis architekto vardu pažymėtas kryžius yra simbolinis – nėra įrodymų, kad po juo ilsisi L. Gucevičiaus palaikai.
Straipsnį parengė Nomeda SIMĖNIENĖ remdamasi enciklopediniais, muziejiniais, archyviniais šaltiniais ir naujais Lietuvos istorikų ir menotyrininkų tyrimais
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur