Jonas PARAŠTĖ
Ne vieną šimtmetį viešajame diskurse (juk ir pats viešasis gyvenimas, jeigu jį matysime kaip tokį, prie kurio per masinės informacijos priemonės gali prisiliesti kone visi, yra labai nesenas reiškinys) naudojamės statistikos kaip melo ir manipuliacijų kategorija.
Garsusis posakis, kad egzistuoja melas, didelis melas ir statistika, veda į tai, kad statistika patogiai pasiduoda išvedžiojimams siekiant savo tikslų. Politinėje erdvėje, nuo nacionalinės politikos platformų iki pat savivaldybinio lygio rietenėlių, kuriose stokojant bent kiek gilesnio suvokimo ir kompetencijų, vis dėlto reikia mėginti parodyti savo pranašumą, galima matyti, kaip žaidžiama statistinėmis lentelėmis. Tiesa, ne visada ir primityviai. „Visiems geriau, nei kad buvo ir nei kad davė tie kiti, nei mes“, pasitelkiant brangiai apmokamų komunikacijos specialistų pagalbą, galima ištransliuoti subtiliai ir originaliai.
Tuo labiau kad valstybės dotacijos labai patogiai šiems tikslams panaudojamos ir politinės erdvės formuotojams to daryti neskauda – juk svarbiausias tikslas būti išrinktam, o ne auginti pilietinę visuomenę. Tada ištraukiami atsitiktiniai skaičiai, jie apauginami įvairiais išvedžiojimais ir išmetami į deklaracijų lauką.
Tai matome įvairiose ataskaitose, metiniuose pranešimuose, o geriausiai rinkiminėse kampanijose, kurios, kaip atskiras žanras prieš kiekvienus rinkimus, gausiai papildo viešąją erdvę ir ilgiems metams tampa rinkiminio folkloro medžiaga.
Jei į tai žiūrime kaip į šou, savaime tai nėra blogai. Blogai, kai visas politinis laukas tampa šou.
Atkreipkime dėmesį – tokiomis pačiomis priemonėmis, matydamos jų efektyvumą, naudojasi ir tradicinėmis laikomos politinės jėgos.
Visi ima žaisti pagal tas pačias taisykles, aukštesnė moralinė laikysena kaip nepatogi ir neveiksminga pastumiama į šalį ir tada atsiduriame ten, kur tikriausiai ir nusipelnėme būti. O nusipelnėme, nes pasidavėme skaičių malonei. Leidome būti manipuliuojami, dažnai net netikrindami, ką reiškia ir kiek realūs mums pateikiami skaičiai. Patys žaidžiame jais ir tai nesvetima nei privačiam, nei viešajam sektoriui.
Galiausiai, net ir demografinę situaciją leidome prievartauti skaičiais ir tuo iškreiptai tenkinti savo nepasitenkinimo viskuo poreikį. „Clickais“ ir peržiūromis varoma šiuolaikinė viešoji erdvė jusdama, kaip greitai ir efektingai gali padirginti savo skaitytojų ar žiūrovų jausmus, ima gimusių ir mirusių skaičius ir juos susieja su katastrofos įspėjimu. Tais skaičiais anie žaidžia neturėdami nė menkiausio suvokimo apie demografinę raidą, neturi jokių sociologijos, o ir istorijos žinių.
Mokslas sako, kad gyvename ciklais ir kad nebūtinai dabar stebime į visišką sunykimą vedančias tendencijas. Tuo labiau kad apskritai net negalima nutuokti, kaip už keliasdešimt metų atrodys mūsų socialinė sąranga.
Galų gale, būtų malonu, kad katastrofas skelbiantieji bent kartą kitą susimąstytų, kokį emocinį lauką formuoja.
Sunku tikėtis, kad katastrofos nuojautomis persmelkta viešoji erdvė bent kiek prisidėtų prie noro kurti šeimas.
Šeimos kuriamos su vilties, o ne su katastrofos nuotaika. Lygiai taip pat viltis kuriama ne per skaičių malonę, ypač kai jie naudojami oportunizmui, o ne nuoširdžiai rūpinantis.