„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Norint pajusti švedišką gyvenimo būdą, iš arčiau pažinti skandinavų kultūrą, būtina dalyvauti vienoje didžiausių švenčių Švedijoje. Tai įspūdingoji Vidurvasario šventė, švediškai Midsommar.
Rugpjūčio pradžioje prasideda ir vėžių valgymo vakarėlių sezonas, švediškai kräftskiva, kuris tęsiasi kelias savaites. Spalio pradžia Švedijoje neabejotinai kvepia cinamoninėmis bandelėmis, spalio 4-ąją minima šių bandelių diena, o gruodį – Šv. Liucijos diena, žyminti kalėdinio laikotarpio pradžią.
Apie savitas švedų švenčių tradicijas pasikalbėjome su Aušra Visocke, kuri daugiau nei dešimt metų gyvena Stokholme, dirba tarptautinės verslo plėtros srityje ir gide, veda ekskursijas iš Lietuvos atvykstantiems kolektyvams, šeimoms, pavieniams keliautojams.
Jurga BANIONIENĖ
Papasakokite apie Švedijos Vidurvasario šventę, jos išskirtinumą, tradicijas.
Vidurvasario šventė Švedijoje, vadinama Midsommar, yra viena svarbiausių metų dienų. Ji vyksta birželio pabaigoje, kai ilgiausios dienos. Švenčiama panašiu metu kaip mes švenčiame Jonines, šeštadienį tarp birželio 20 ir 26 dienos, o pagrindinė šventė vyksta išvakarėse, penktadienį. Taip užtikrinama, kad šventė visada sutaptų su ilgu vasaros savaitgaliu. Tomis dienomis žmonės palieka miestus ir važiuoja į gamtą, prie ežerų, į sodybas ar pas draugus.
Ryškiausias akcentas – pievelės centre stovintis gėlėmis ir lapais papuoštas stulpas su dviem žiedais viršuje, aplink kurį visi šoka ir dainuoja. Tai gamtos, augimo ir vaisingumo simbolis. Yra teorijų, jį siejančių su faliniu (vyriškumo) simboliu. Bet šiais laikais tai mažiau aktualu. Dabar tai tiesiog smagi vasaros pradžios šventė.
Man yra tekę ją švęsti ir privačiai mažoje draugų grupėje, ir dalyvauti skirtingų miestelių viešose šventėse, į kurias miesto parke susirenka kelios dešimtys ar šimtai žmonių. Visada šventės atmosfera lengva ir žaisminga, kartu šoka ir dainuoja ir vaikai, ir suaugusieji.
Populiarus specialus varlyčių šokis, mėgstamas vaikų. Taip pat daugelis pina gėlių vainikus, jais puošiasi, tad primena ir lietuvių Jonines. Tik paparčio žiedo niekas neieško ir nekuria specialių Joninių laužų.
Ant vaišių stalo atsiranda paprastas, bet švediškas maistas, silkė, šviežios bulvės su krapais, lašiša ir, žinoma, braškės su grietinėle ar kreminiai tortai su braškėmis. Pastarieji – vidurvasario simboliai, tomis dienomis padidėja ir braškių kainos, žmonės piktinasi, bet vis tiek perka.
Esu girdėjusi istorijų, kad per Vidurvasario šventę sakyti tostai, dainuotos specialios užstalės dainos ir gerta degtinė. Nesu tikra, ar tai dar aktyviai propaguojama, ar tai praeities, o galbūt mažesnių miestelių tradicija. Man neteko to matyti, pastarąjį dešimtmetį sukuosi rateliuose su šeimomis su mažais vaikais Stokholme ir aplink jį, tad mūsų šventimas neužsitęsia iki vėlumos, apsiriboja tik šokiais, švente, pabuvimu gamtoje dieną ir bendra vakariene vakare.
Šventė turi atsipalaidavimo, pozityvumo jausmą. Gal dar ir dėl to, kad po ilgos žiemos prasideda vasara. Daugelis švedų nuo Vidurvasario šventės pradeda vasaros atostogas, kurios dažnai tęsiasi per visą liepą, kartais ir iki rugpjūčio vidurio, kada prasideda mokinių mokslo metai. Daugeliui švedų ši šventė svarbesnė nei Kalėdos, nes tai tarsi trumpas, bet ryškus vasaros momentas, kurį norisi visavertiškai išgyventi.
Papasakokite ir apie dar vieną tradiciją – vėžių valgymo vakarėlių sezoną Švedijoje.
Jis vadinamas kräftskiva. Tai savita vasaros pabaigos tradicija, kuri prasideda rugpjūtį ir tęsiasi kelias savaites.
Tai vakariniai susibūrimai lauke, soduose, terasose ar prie vandens. Stalai puošiami spalvingomis dekoracijomis, kabinami popieriniai žibintai su mėnulio veidais, žmonės neretai užsideda juokingas kepurėles ir prijuostes. Pagrindinis akcentas – virti vėžiai su krapais.
Esu skaičiusi, kad ši tradicija atsirado XIX amžiuje, kai vėžių žvejyba ribota, leista tik nuo rugpjūčio, todėl sezono pradžia būdavo proga švęsti. Ilgainiui tai virto socialine tradicija, kuri iš aristokratijos ir miestų aukštuomenės išplito į platesnę visuomenę.
Šiandien ne visi Švedijoje ją švenčia, bet ji dar gana plačiai paplitusi. Kai kurie rengia didelius vakarėlius kasmet, kiti – mažesnius susibūrimus su draugais, o dalis žmonių visai nesilaiko šios tradicijos. Vis dėlto parduotuvių vitrinose būna pilna ryškių dekoracijų šventei ir vėžių pasiūlymų, tad sunku atsispirti nepadarius bent specialios vakarienės namie.
Beje, savo interaktyviose audioekskursijose po Stokholmo senamiestį pasakoju ir apie kitą rugpjūčio mėnesį vykstančią su valgymu susijusią tradiciją – surströmning, pūdytos silkės, valgymą. Tai garsioji smirdanti silkė, nuo kurios kvapo kai kurie apsivemia. Tai sena švediška tradicija, dabar egzotiška ir humoristiška pramoga valgyti pūdytą silkę. Senais laikais šiauriniuose Švedijos regionuose žiemomis nebuvo ką valgyti, tai pūdyta silkė buvo tiesiog maistas, padėdavęs išgyventi.
Šiais laikais tai delikatesas, kurį sunku rasti parduotuvėje. Rugpjūtį žmonės kartais dar rengia draugų susibūrimus gamtoje, kad pūdytos silkės kvapas netrikdytų kaimynų. Vandens kibire ar ežere atidaro nuo puvimo išsipūtusią skardinę su silke, kad neaptaškytų. Tada jos mažais gabaliukais pagardina sumuštinukus su plona duonele, svogūnais, kartais grietine ir virtomis bulvėmis. Iš tiesų, skonis nestiprus, panašus į silkės skonį, bet kvapas specifinis, jį galima iš toli užuosti. Sakoma, kad jei apsitaškysi drabužius, jie sunkiai išsiskalbs.
Švedijoje spalį minima cinamoninių bandelių diena. Kuo ji savita?
Cinamoninės bandelės apskritai yra vienos populiariausių Švedijoje. Švedai mėgsta jas valgyti su kava per socialinius pasisėdėjimus, vadinamus fika, ištisus metus. Šios bandelės ir jaukumo jausmas jas valgant užsitarnavo ir savo dieną. Tai spalio 4-oji. Tą dieną kepyklos kepa milžiniškus kiekius bandelių, švedai jų suvalgo apie 7 milijonus per vieną dieną (Švedijoje yra 10 milijonų gyventojų). Tai puikiai atskleidžia, kokia svarbi ši paprasta, bet mylima tradicija.
Ši diena neturi jokių religinių šaknų, tai kavos pertraukėlių jaukumas, malonumas ir šiltas bendravimas.
Bet ne tik cinamoninės bandelės turi savo dieną. Tą pačią dieną, kai Lietuvoje švenčiame Užgavėnes, Švedijoje valgomos „Semla“ bandelės, kvietinės apvalios bandelės su baltu riebiu kremu. Tai sena tradicija, susijusi su krikščionybe.
Viduramžiais Švedija buvo katalikiška valstybė, ir prieš gavėnią žmonės turėdavo suvalgyti riebius pieno produktus, nes vėliau jų atsisakydavo iki Velykų. Lietuvoje tai virto blynų tradicija, Švedijoje – mielinių bandelių valgymu. Nors XVI a. šalis perėjo į protestantizmą, ši tradicija sočiai prisivalgyti prieš pasninką išliko, laikui bėgant bandelės tapo vis turtingesnės, su migdolų mase ir plakta grietinėle.
„Semla“ diena svarbi, bet šios bandelės kepyklose pasirodo nuo sausio ir valgomos iki pat pavasario.
Gruodį kalėdinio laikotarpio pradžią žymi Šv. Liucijos diena. Kaip ji minima?
Šv. Liucijos dieną švedai švenčia gruodžio 13-ąją. Rengiamos ypatingos eisenos. Mergina, vaidinanti Liuciją, vilki baltai ir nešioja žvakių vainiką ant galvos, ją lydi kiti baltais drabužiais apsirengę vaikai ar suaugusieji, dainuojantys tradicines giesmes. Šventė minima mokyklose, darželiuose, bažnyčiose, darbovietėse ir šeimose dažnai anksti ryte, vaišinantis kava, šafrano bandelėmis ir imbieriniais sausainiais, kuriant jaukią, šviesos ir bendrystės kupiną atmosferą.
Šios šventės ištakos siekia ankstyvąją krikščionybę, ji susijusi su šventąja Liucija iš Sirakūzų Italijoje, kuri laikoma šviesos ir vilties simboliu. Į Švediją tradicija atkeliavo viduramžiais, bet čia susipynė su vietiniais papročiais ir senaisiais ilgiausios nakties tikėjimais. Anksčiau, pagal senąjį kalendorių, gruodžio 13-oji laikyta tamsiausia metų naktimi, todėl šviesos motyvas tapo dar svarbesnis, laikui bėgant šventė iš religinės virto viena mylimiausių kultūrinių tradicijų Švedijoje. Dabartiniais laikais tai su Kalėdų atmosfera ir laikotarpiu siejama šventė, tarsi kalėdinio šventimo pradžia.
Taip pat visiems, turintiems vaikų ar anūkų, tai jauki šventė, nes darželiuose ir mokyklose rengiami Šv. Liucijos dienos koncertai, kur vaikai gieda tradicines gražias giesmes.
Ši šventė pakeičia mums įprastesnius kalėdinius vaikų spektaklius ar eilėraštukų deklamavimą. Pamatyti savo vaikus, dainuojančius dainas, kurias mokėsi kelias savaites, visada jautrus ir jaukus momentas tėvams. Pastarąją tradiciją aktyviai išgyvenu mano vaikų mokyklose ir darželiuose.
Kaip Jūsų šeima įsilieja į minėtas šventes?
Per mokyklas, taip pat su draugais ar tiesiog namie mielai paminime įvairias šventes. Mano vyras lietuvis, tad mums svarbios ir lietuviškos tradicijos, Lietuvos valstybinės dienos, vedame vaikus į lituanistinę savaitgalio Stokholmo „Saulės“ mokyklėlę, kur švenčiamos šios šventės. Smagu įsilieti ir į vietines, juolab kad švediškos dabartinės šventės neturi didelių religinių ar istorinių prasmių, o tik norą žmonėms jaukiai ir smagiai pasibūti.
Kuri Jums artimiausia šventė, galbūt, besisiejanti su Lietuva?
Vidurvasario šventė, nes ji susijusi su lietuvių švenčiamomis Joninėmis. Jas primena gėlių vainikai, visa vasariška atmosfera.
Minėta „Semla“ bandelių diena man visada kelia šypseną, nes įdomu, kaip istoriškai skirtingai susiklostė ta pati katalikiškoji tradicija prieš pasninką suvalgyti riebius produktus, Lietuvoje į Užgavėnių blynus su pagoniškais velniais ir persirengėliais, o Švedijoje, kuri penkis šimtus metų nebe katalikiška, o protestantiška valstybė, ši tradicija išsirutuliojo į riebių, gana brangių „Semla“ bandelių su kremu valgymo dieną.
Tiesiog žavu, kaip šimtmečiais išsilaiko tradicijos ir kartu kaip skirtingos aplinkybės jas šiek tiek pakreipia kita linkme.
Vesdama ekskursijas Stokholme ar jo regione iš Lietuvos atvykusiems kolektyvams, šeimoms, audioekskursijas su mobilia programėle pavieniams keliautojams visada bandau sujungti praeitį su dabartimi, atskleisti sąsajas su Lietuvos istorija ir per tradicijas, vertybes, ir per istorinius įvykius ar asmenybes, pavyzdžiui, per Lietuvos ir Lenkijos princesę Kotryną Jogailaitę, buvusią Švedijos karalienę.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Kokią švedų patirtį organizuojant šventes būtų galima pritaikyti Lietuvoje?
Nuostabu, kai kiekviena šalis puoselėja savo tradicijas ir šventes. Švediškose šventėse žavi paprastumas, neformalumas, lengva atmosfera, kai svarbiausia tiesiog pabūti kartu, per daug nepervargstant ruošiantis, nerungtyniaujant, kas įmantriau tai padarys. Būtent tai galima perimti.
Pavyzdžiui, Švedijoje įprasta šeimai, giminei susirenkant į didžiąsias šventes, Vidurvasario šventę, Kalėdas, Velykas, kad stalas yra suneštinis, visi atsiveža po patiekalą ar kelis, taip sumažindami krūvį priimantiems žmonėms. Pastarieji kur kas mažiau priruošia vaišių.
Antras aspektas, kurį galima perimti, tai naujų švenčių sukūrimas lietuviškiems patiekalams. Gali švęsti šeimos, draugai ar kolegos. Vilniuje kelerius metus vyksta šaltibarščių festivalis, kai restoranai ruošia savo šaltibarščių adaptacijas, žmonės puošiasi rožine spalva, būna daug šaltibarščių temos dekoracijų ir pramogų. Šią šventę galima išplėsti į visos Lietuvos nacionalinę šaltibarščių dieną ir švęsti su savais žmonėmis. Nebus per daug šių neformalių švenčių, skirtų pabendrauti ir kartu pabūti.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur