„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Spektaklis „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ daug metų garsino Kupiškio kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vėliau kupiškėniškas vestuvių tradicijas scenoje atgaivino Kupiškio kultūros centro folkloro kolektyvas „Kupkėmis“.
Kaip ši tradicija gyvuoja šiandien? Ar galėtų būti istorinis jos tęsinys ar bent senovinių vestuvių atminimo įamžinimas, priminimas ateinančioms kartoms, kokius turėjome kultūros lobius ir dar galime turėti, pritaikyti šiuolaikiniame pasaulyje.
Šia tema pasikalbėjome su kupiškėnais.
Alma PUSTOVAITIENĖ,
folkloro kolektyvo „Kupkėmis“ vadovė
Kol galime, kol turime sveikatos ir esame gyvi, dar vaidiname, scenoje tebegyvuoja mūsų spektaklis „Vesėlios anoj šaly“. Mažėja žmonių, mokančių kupiškėniškai kalbėti. Be autentiškos tarmės senovinių kupiškėnų vestuvių papročių perteikimas būtų bevertis.
Tad reikia kuo skubiau šį kultūrinį palikimą įamžinti, kad viskas nepražūtų.
„Kupkėmis“ per edukacijas stengiasi išsaugoti senuosius papročius. Galime suorganizuoti jaunavedžiams tradicines kupiškėniškas vestuves. Tokių užsakymų sulaukiame.
Antai įsimintinos buvo vestuvės Kunigiškio svirne. Su „Kupkėmiu“ jas pagal senovines tradicijas panoro surengti buvusi virbališkietė Gelmina, kuri mokykliniais metais dalyvavo vaikų folkloro kolektyvo „Narštupėlis“ veikloje.
Įdomiausia, kad ji tekėjo už prancūzo Nikole. Iš Prancūzijos buvo atvykę apie dvidešimt svečių, dar jaunųjų draugai iš Anglijos ir kitų šalių.
Viskas vyko pagal senuosius papročius su muzika ir dainomis, tautiniais drabužiais. Jaunoji buvo išmokusi kupiškėniškai sukalbėti žemės pagarbinimo ir kitas jaunosios maldeles. Tai pavyzdys, kaip vaikystės metais pasėta kultūrinė sėkla niekur nedingo.
Žinoma, tas vestuves rengdami atrinkome tik svarbiausius jų akcentus, ištraukas. Visi svečiai, ypač užsieniečiai, buvo sužavėti mūsų tradicijomis, kad esame išsaugoję unikalius senuosius vestuvių papročius.
Deja, vietiniai žmonės nevertina šio dvasinio krašto paveldo.
Kupiškėniškų vestuvių tako Kupiškyje sumanymas liko kažkur kaboti ore. Daugiau nei prieš penkerius metus parengta jo studija, schema nubraižyta, kur šis takas turėtų atsirasti, kokie interaktyvūs ir meniški akcentai ten turėtų būti. Labai svarbu įgarsinti kupiškėnų tarmę ir ją plačiau paskleisti. Manau, kad ir turistams būtų įdomu išgirsti, sužinoti, kokia kupiškėnų tarmė, kaip vykdavo jų vestuvės, kuo vilkėjo vestuvininkai ir kt.
Atgavome 1960 metais Kanadoje, Monrealyje, išleistą plokštelę su „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ įrašu. Ją mums koncertuojant Biržuose perdavė viena tautietė, suradusi Mažosios Lietuvos fonde. Kanadoje išleista plokštelė su „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ įrašu pasklido ne tik po Kanadą, bet ir po Ameriką, Australiją.
Kraštietis televizijos diktorius Henrikas Paulauskas į Monrealį nuvežė juostinio magnetofono vestuvių įrašą. Kokiais keliais ten jis nusigavo, nežinia. Jo motina Ona Paulauskienė ir Petronėlė Zulonienė buvo „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ scenarijaus autorės.
H. Paulauskas atliko žygdarbį, perdavęs tą įrašą. Taip tapome žinomi pasaulyje.
Šiandien nebėra šio palikimo sklaidos, sudominimo. Entuziastų grupelė vėl pradėjome rinktis ir kalbėtis, kaip šias tradicijas įprasminti ir palikti ateinančioms kartoms. Sunkiai randame atgarsį.
Merai keičiasi ir vėl viską iš naujo reikia pradėti, įrodinėti dvasinio, kultūrinio paveldo svarbą. Pažadama, kad bus kažkas daroma, kad šiandien tam stinga pinigų, kad viskas gražiai būtų įrengta ir sudomintų turistus.
Nieko nebereikia laukti. Turime kupiškėnų vestuvių taką imti ir daryti tuoj pat. Gal reikėtų kreiptis į pasaulio kupiškėnus paramos ir palaikymo.
Antai anykštėnai kreipėsi į išsibarsčiusius po pasaulį kraštiečius ir gražiai atkūrė savo miestą, pasitelkę ir iš jų išgirstas idėjas, patarimus.
Man pikta, kad esame pasyvūs. Visų pirma ne valdžios, o vietinių kupiškėnų aktyvumo reikia ir iniciatyvų šiuo klausimu. Turime būti savojo krašto patriotai.
Geras sprendimas buvo pirkti Baltosios vaistinės pastatą Kupiškyje. Gerai, kad už jį balsavo rajono Tarybos nariai. Jis pasitarnaus Kupiškio krašto kultūrai, ateities kartoms.
Taip reikėtų nuspręsti ir dėl kupiškėniškų vestuvių tako.
Daiva PALIONIENĖ,
Kupiškio kultūros centro folkloristė, šio centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Jaunimo Ramuva“ vadovė, Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos vaikų folkloro ansamblio „Zbitkai“ vadovė
Vaikų ir jaunimo folkloro kolektyvai vienija jaunimą, siekiantį pažinti lietuvių tautos etninį palikimą. Švenčiame kalendorines šventes, prisimename senuosius papročius, mitologiją. Pastebiu, kad jiems tai įdomu. Jei būtų kitaip, jaunimas rastų kitokių užsiėmimų.
Jie žino ir „Senovines kupiškėnų vestuves“. Matė apie tai sukurtą filmą. Kai kurie senieji papročiai ir personažai jaunimui įdomūs, pvz., piršlys. Imponuoja vestuvių simbolis šiaudinis sodas.
Žinau, kad jaunuoliai nepuola švęsti savo vestuvių pagal senovinius papročius. Kartais renkasi kai kuriuos jų simbolis. Mėgsta šiaudinį sodą kaip vieną iš šios šventės akcentų.
Manau, kad šiandien visiškai atgaivinti senovinių vestuvių papročius neįmanoma, nebent į šios šventės eigą įterpti kai kuriuos simbolius. Kalbėjausi ta tema su jaunimu per trisdešimt metų. Merginos tvirtino, kad nuometo rišimas būtų vienas iš įdomesnių dalykų ir per šiuolaikines vestuves. Visi tvirtino, kad senieji vestuviniai papročiai labai gražūs ir prasmingi, bet keičiasi laikai ir žmonės. Šiuos papročius atgaivinti XXI a. nerealu. Jaunimui nebesuprantama, kodėl jaunoji per vestuves verkia, liūdi. Juk šventė, reikia linksmintis.
Nebeliko jaunosios plaukų kirpimo ritualo, važiavimo į vyro pusę. Gal dar kai kur pasitaiko stalo išpirkimo paprotys.
Labiau gąsdina tendencija, kad apskritai mažėja vestuvių. Žmonės kartu gyvena be jokių ceremonijų ir tiek.
Viskas sparčiai nyksta. Bet reikia saugoti senuosius vestuvinius ir kitus papročius. Sunkiausias galvosūkis, kaip tai padaryti.
Kupiškėniškų vestuvių tako idėja, kurios vis nepavyksta įgyvendinti, būtų atsakymas į šį klausimą. Deja, greitai bus dešimt metų, kai tie reikalai nejuda iš mirties taško. Šį sumanymą įgyvendinant Kupiškio kavinėse galėtų atsirasti ir karvojus, ir kiti vestuviniai patiekalai, skirti per edukacijas turistams, kitiems paragauti.
Galėtų būti ir kalbanti siena, kaip poeto Valdemaro Kukulo, kur panorėjęs išgirstum, pvz., paskutinį piršlio žodį. Yra daug visokių pasiūlymų, kaip senovines vestuves galėtume įprasminti, susieti su dabartimi. Senais laikais vestuvės panašiai būdavo švenčiamos visoje Lietuvoje, bet kupiškėnai jas labiausiai išgarsino, paskleidė po pasaulį. To neturėtume pamiršti. Kupiškėnų vestuvių takas turėtų būti prioritetas.
Vietos Kupiškyje takams dar turime.
Svarbu ir jaunimą supažindinti su turimais folkloro lobiais. Sutartinės, dainos, kurias jie išmoksta, grojimas iš dalies irgi senųjų vestuvių dalis. Jei prie to prisilieti, tai tampi ir tų lobių saugotoju, perteikėju kitiems.
Šiuo metu „Jaunimo Ramuva“ išgyvena kartų kaitą. Jaunimas išvažiuoja studijuoti. Džiugu, kad ir būdami studentai susiranda bendraminčių, įsilieja į kitus folkloro kolektyvus. Antai Tomas Ragauskas dalyvauja „Ratilio“ veikloje.
Tikiuosi, kad į „Jaunimo Ramuvą“ ateis paūgėję „Zbitkų“ kolektyvo nariai. Dabar netgi vaikinai aktyviau domisi folkloru nei merginos. Jie groja skudučiais, ragais, muša būgną. Ateina sugrįžę nors trumpam į Kupiškį buvę kolektyvo nariai. Padainuojame, pabūname kartu. Jiems čia visada kelias atviras. Gaila, kad jaunimui gimtasis miestas tėra tik laikina stotelė. Visi traukia į didmiesčius, kur geresnės darbo, karjeros perspektyvos.
Lenkiu galvą prieš visus vaikus, kurie ateina į folkloro kolektyvus. Juos gal motyvuoja tokioje veikloje dalyvauti ir tai, kad jie matomi. Išvažiuoja koncertuoti, dalyvauja dainų šventėse.
Jaunimo rankose senųjų papročių ir tradicijų išsaugojimas, bet mes, vyresnieji, šiandien turime gerą progą tam padėti tvirtą pamatą. Čia vis turiu omenyje kupiškėniškų vestuvių tako idėjos įgyvendinimą.
Dalė VIRBICKIENĖ,
Kupiškio rajono savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė
„Senovinės kupiškėnų vestuvės“ yra unikalus Kupiškio krašto tapatybės elementas. Smagu, jeigu jų palikimas būtų puoselėjamas, o ne tik gulėtų archyvuose. Viena idėja galėtų būti jaunuolių suvaidintas spektaklis. Gal tai būtų eksperimentinis dalykas su šių dienų akcentais, bet neiškraipant senųjų papročių esmės.
Potencialas tam yra. Turime kelis vaikų ir jaunimo folkloro kolektyvus, yra lankančių dramos studiją mokinių.
Aš iki galo nežinau visų tradicinių senovinių vestuvių papročių. Esu tik mačiusi jų filmą.
Jei yra šventusių savo vestuves pagal senovinius kupiškėniškus papročius, tai turėtų vykti ir ta tema edukacijos. Reikėtų tik senovinių kupiškėnų vestuvių edukacijos programą akredituoti, kad ji galėtų vykti per Kultūros paso edukacijas. Taip būtų galima prisišaukti jaunimo, mokinių auditoriją ir gauti finansinės naudos. Mat per Kultūros pasą vykstančios edukacijos mokiniams visiškai apmokamos arba su didele nuolaida, edukacijų rengėjai gauna atlygį.
Pagal Kupiškio kultūros centro internetinio tinklalapio informaciją, ši įstaiga turi tris Kultūros paso edukacijas, bet tarp jų nėra nė vienos, susijusios su folkloru.
Manau, kad senieji papročiai sudomintų jaunimą. Jiems tik reikia viską išsamiai ir įdomiai paaiškinti.
Dovydas MAZUREVIČIUS,
Kupiškio gimnazistas, Jaunimo reikalų tarybos narys
Man neteko matyti nei filmo apie senovės kupiškėnų vestuves, nei „Kupkėmio“ šiais laikais vaidinamo spektaklio senovinių kupiškėnų vestuvių tema. Pažinau moterį, kuri ilgą laiką vaidino tame spektaklyje. Tai ji yra pasakojusi, kaip vyko tas vaidinimas.
Jaunimą reikėtų supažindinti su senaisiais papročiais ir tradicijomis, skatinti bent filmus apie tai peržiūrėti. Būtų nuostabu, kad jaunimas pamatytų senovines kupiškėnų vestuves. Juk tai mūsų istorija, mūsų miestelio istorija. Turime žinoti savo istoriją, kultūrines šaknis. Visa tai tikriausiai ir mumyse transformuojasi kažkokiu pavidalu, nematomais saitais.
Aišku, tai nebus praktikuojama dabartinės kartos vestuvėse. Nemanau, kad kas nors praktikuotų. Tarmės irgi neišlaikysime. Vieni su kitais maišomės, globalėjame. To nesustabdysi. Gal ir nereikia stabdyti. Kiekviena karta kuria savo istoriją.
Kalbino ir fotografavo Banguolė Aleknienė-Andrijauskė
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur